Klausykis tylos, – kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, – klausyki ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime – tyla.
(Michail Bulgakov, „Meistras ir Margarita“, vertė Algimantas A. Mikuta)
Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Miegas, kuriame mintys taps išmintingos, atgaivins. Nes čia išvysi tuos, kuriuos myli, kuriais domiesi ir kurie netrukdys: „Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms.“
Prieš mus kabo vaizdinių ir milijono istorijų meistro paveikslas. Šiandien, kai susitiko meistras su Margarita, kiekvienas yra kviečiamas susitikti su meistru, kuris perpasakos tylos pokalbius – tą akimirką, kai Anuška iš Sodų gatvės stiklainį saulėgrąžų aliejaus sudaužė, trinktelėjusi į turniketą, tą akimirką, kai nuriedėjo draugo galva, tą akimirką, kai tvenkinyje vanduo pajuodavo.
Prieš mus meistras. Įsižiūrėkime į jį. Taip, tikra tiesa, kad šių žmonių jau nebevadiname meistrais. Jie menininkai. Prieš mus, įsižiūrėkime, – jaunas žmogus. Jis toks, kaip mes. Neatpažinsime meistro gatvėje. Jis supanašėja su visuma, susilieja, it upės išsilieja į vandenynus ir paskęsta juose, atiduodamos dalį savęs; po vieną – jos gražios, aktualios, o įtekėjusios – dalis visumos be dalies: „minimum prasmės ir maximum būties“. Tai popieriaus lapai, pražydę liepsnoje, tai grafitas, pervėręs galvą; pervėręs galvą tada, kai meistras sapnavo. Prieš mus meistras, slepiantis patį save, tai meistras, savo kūriniuose paslėpęs jausmus, simpatijas, antipatijas, susitikimus, Anuškos vizijas nedideliuose sapnų fragmentuose.
Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką, perteikiantį individualumą ir stovėseną savyje vizualiuosiuose darbuose.
Laurynas Kamarauskas, „Po tavęs, Maksai“
Prieš mūsų akis – „Po tavęs, Maksai“ – dvi sulipusios muselės – darbas, perpildytas niekinės ekspresijos. Taip, teisingai, niekinės, t. y., jokios ekspresijos kūrinys. Bet leiskite man pasakyti, kad jautrus žiūrovas net tuštumoje įžvelgs faktūrą, o tikras meistras – apgaus eilinį prašalaitį savo tyla. Tikras meistras ne šiaip sau vizualizuoja „daiktus“. Vizualizuota ne šiaip sau, ne atsitiktinai. Jis žinojo, ką daro, prisodrindamas menkiausią tašką būties. Visame tame nėra tuštumos, viskas užpildyta būtimi tylos, kvietimo pasinerti į vidinę, už gamtiško fragmento kontūro esančią tamsą. Čia nerasime jokio išorinio judėjimo. Viskas sustingo į akmenį. Bet šioje statikoje meistras mus apgavo. Visas darbas persmelktas vidinio dinamizmo reiškinio. Gležni, neapčiuopiami muselės rūko sparnai, sustengę laike, mums atveria kitą dimensiją, už kurios slepiasi meistro ir Margaritos susitikimas. Sparnai, krečiami drebulio, konvulsijų. Ir vis dėlto šis darbas pirmiausia „yra“, nors skendėja neišmatuojamo laiko pasauliuose, būdamas čia ir dabar, mūsų šešėliuose.
Meistras, Laurynas Kamarauskas, „sukabina“ savo darbuose tam tikrą dualistinę mintį – amžinumą. Ši mintis yra pasiekiama tarsi per vidinį konfliktą tarp gyvenimo ir mirties. Ir vis dėlto, meistriškumas pasireiškia tuo, jog jaunasis autorius „dvi museles“ įstatęs tarp visa jėga artėjančių, žadančius susidurti kūjų, pasirenka gyvenimą. Tad natūralu, jog mes matome „museles“, juk tai ir yra tai, ką graikai galėjo pavadinti physei onta – gamtos daiktai. Atsiduriame tarp to, kas yra apčiuopiama, ir esame pastatomi stebėti iš tolumos tą siaubingą gyvenimo-mirties artėjimo vienas link kito dūžio laukimą titanų, demonų ir dvasių pasauliuose. Visa tai tik dėlto, jog negalime būti ten, kur apsilanko meistro mintis – ten, kur niekas neturi substancinės būties pavidalo. Esame prieš dvi sukibusias museles – pseudomorfizmo akistatoje...
Leisiu sau šių minčių nepabaigti, daugiau neanalizuoti, jog kiekvienas įsigilinęs rastų savo atsakymą ir tiesą. Nes tiesa yra tiesa tik tol, kol atsakymas kelia abejonę, kad kiekvienas iš šio pasaulio vaizdinių griuvėsių parsineštų šviesą.
Vientisas dramatiškas konfliktas – tarsi vientisa dramatiška istorija. Svarbiausia, kad tai ne jaunojo autoriaus psichologinio pasaulio atspindžiai, bet visos esinijos dramos vaizdavimo rezultatai, kai sapnų pasaulis tampa realybe mūsų pasaulyje, o iš anapus sukeliami skambantys kūnų judėjimo garsai virpina kambarį blankia šviesa, apgaubiančios žvakės liepsną.
Kviečiu susipažinti su šio jauno menininko darbais ir įžvelgti juose tam tikrą meno dėsnių universalumą ir tuo pačiu prasiplėšti pro kito pasaulio, į kurį taip retai užklystame, uždangą. Lai tai lieka kiekvieno tyliu susitikimu meistro ir Margaritos dialogų vaizdiniuose, tada, kai gyvenimo-mirties kūjai skrieja vienas į kitą, o kūrėjas renkasi būtį, alsuodamas nebūtimi.
L. Kamarausko darbų galima rasti čia.