Visureigė fotografija

Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.

Visos šios fotografijų reprezentuojamos vietos priklauso tai pačiai kosminių procesų grandinei, kurioje žmogaus buvimas praleistas kaip trumpas blykstelėjimas ekrane. Bet jis ten yra, tas blyksnis, tarsi nei iš šio, nei iš to perrėžęs vaizdą – tai stebėtojo pėdsakas, įsiveržimas iš kitos erdvėlaikio vietos. Vaizdas-paveikslas yra žvilgsnio suprojektuota membrana, kurią virpina įtampų tarp matomo ir nematomo, žinomo ir nežinomo, rodomo ir nuslepiamo kuriamos srovės ir sūkuriai. Fotoaparatas tarsi gali apsieiti be žvilgsnio. Jis gali skristi į kitas planetas nebijodamas šviesmečių vienatvės. Ir gaminti „nežmogiškus“ vaizdus. Bet vis tiek jų atsiradimo priežastis – mūsų noras suprasti visatą, perskaityti jos istoriją – laiko istoriją.

Kaip tyčia Londono universitetus baigusių Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“ atsidarė tą pačią dieną, kai mirė britų fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas. „Trumpa laiko istorija“ yra jo garsiausia knyga, kurią daug kas pirko, bet mažai kas perskaitė (neperskaičiusiems jis vėliau parašė „Trumpesnę laiko istoriją“). Nelengva suvokti laiko dėsnius, tokius tolimus kasdienei žmogaus patirčiai, juolab kai visa tai aiškinama skaičių, formulių, lygčių abstrakcijomis. Ypač kai skaitymas reikalauja įsivaizduoti „metą“, kai nebuvo nei laiko, nei erdvės – nei ertmės (nei cameros obscuros).

Kosmologo mirties ir parodos atidarymo sutapimas buvo atsitiktinis ir menininkėms galbūt visai nerūpėjo kosminiai masteliai. Į žaibo formą sulankstytame katalogėlyje jų pakviesta autorė Lisa Stein aiškinasi, kur slypi skaitmeninės fotografijos materialumas. Ji narsto amerikiečių menotyrininko Jameso Elkinso diskusiją su prancūzų filosofu Roland’u Barthes’u ir pritaria Elkinso minčiai, jog nedera žvelgti kiaurai fotografiją – tiesiai į „turinį“, tiesiai į kūną, kurio Barthes’as geidžia gyvo, esančio čia ir atviro ateičiai. Elkinsui įdomesnė pati fotografijos materija, jos popierius, jos paviršius, kurio jis „neperskaito“, tad ir liaujasi mąstyti apie atvaizdą, imasi „mąstyti su atvaizdu“, apie tai, ką atvaizdas „daro“.

Dabartinis „virtualus“, lyg ir bekūnis, lyg ir nemedžiaginis atvaizdas „daro“ daug – ne tik leidžia „kalbėtis vaizdais“, bet ir baigia suvalgyti mūsų planetą. Kaip pabrėžia Lisa Stein (remdamasi Joanna Zylinska ir Jussi Parikka), jo švytėjimą reikia gausiai maitinti mineralais: „skaitmeninių kamerų spausdintinėse plokštėse yra aukso, sidabro ir netauriųjų metalų – aliuminio ir vario; vaizdo jutiklių ir atminties kortelių mikroschemos pagamintos daugiausia iš silikono – pagrindinio smėlio komponento“, o kur dar „šviesolaidinės optikos kabeliai, palydovai, antenos ir maršrutizatoriai“? Visa tai tenka kasti iš žemės, o (dažniausiai nuodingas) atliekas vėl jai atiduoti. Jau prieš penkerius metus skaitmeninės fotografijos teoretikas Martinas Listeris išpranašavo, kuo baigsis beatodairiškas fotovartojimas: „Tas „tikrovės (the real) praradimas“ čia įgyja naują prasmę. Šįkart ant kortos pastatyta daugiau nei semiotinė lygtis; gali būti prarasta būtent tikrovė pačia materialiausia ir fizine prasme.“ (The Photographic Image in Digital Culture, 2-as leidimas, Routledge, 2013, p. 2).

Tiesa, Lisa Stein tokio radikalaus klausimo nekelia. Jai įdomesnis pats fotografijos ryšys su „materialių resursų gavybos procesais“ bei kitų teritorijų ar net planetų pasisavinimu. Jai rūpi, kaip visa tai veikia mūsų savivoką – savęs kaip žvilgsnio subjektų ir fizinių kūnų. Regis, apie tai kalba ir parodos autorės. Jos eksponuoja paglamžyto ir tvarkingai pribaksnoto paviršiaus (popieriaus?) fotografijas. Atvaizde pranykus fotopopieriaus medžiagiškumui atrodo, kad ant sienos matome įrėmintus devynis paties paglamžyto popieriaus lakštus. Šalia eksponuojama vario plokštelė (kaip pagrindas dagerotipui?), kurioje blankiai atsispindi tarsi galerijos erdvė, tarsi aš, bet ryškesni yra čiupinėjusių pirštų atspaudai (kažkieno buvimo čia „fotoįrodymai“). Tuščios Islandijos dykynės, jų įstrižos klostės ir kauburiuotos gelmės nufotografuotos lyg būtų Marso laukai. Bet videofilme kamerai abejingai sukiojantis į kairę ir į dešinę matosi, kad tame peizaže virpa viena kita žolelė, vadinasi, ne Marsas. Nes kai kuriose fotografijose turbūt Marsas, ne Islandija – nespalvotame atspaude raudonieji smėlynai bus panašiai juostelėję. O minkšta debesų – garų prisotinto oro – nuotraukėlė, įsiterpusi tarp naktinio ir dieninio peizažų, piešia neaiškų pavidalą – tarsi mano, tarsi ne mano atspindžio anoje vario plokštelėje „pozityvią“ kopiją.

Suprantu, kad čia fotografija šaiposi iš savo neįgalumo – gaudyti tik tai, ką atspindi paviršiai. O mums juk rūpi, kas viduje – kaulai ir raumenys, augliai, bakterijos, kvantai, klastingos mintys, socialinės struktūros ir taisyklės, dėsniai ir filosofinės idėjos. Todėl menininkės iškabina ir kasyklų fotografijas – kaip ironišką „vidaus“ tyrinėjimo, noro sužinoti, pamatyti, kas paslėpta, komentarą. Tamsoje rodoma skaidrė, kurioje užfiksuotas gręžinys – o jai eksponuoti reikalingas aparatas papildo vaizdą mechaniniu garsu. Kai kurios ertmės primena vidinės ausies kanalą, kuriuo galėtum patekti į Žemės smegenis. Keturi akmenys su horizontaliomis įpjovomis yra stebėjimo punktai ar paleolito suvirintojų šalmai, pro kurių angas jie mato nežinomos planetos paviršių – atitinkamo formato, kybantį šalia.

Nežmogiškam žvilgsniui vėlgi prieinamas tiktai kasyklų vidaus paviršius, o juodos angos neišduoda savo paslapčių. Kad ir kaip išryškintum detales, kad ir kaip ilgai į jas žiūrėtum – „vidus“ fotografijoje visada bus tik fikcija ar konotacija, geidžiama fotografo ir žiūrovo. Bet kai fotografuoja marsaeigis, kai nėra (ar „nėra“) žmogaus akies, gal turėtume ir tematyti tą paviršių? Vienas paviršius nesiskirtų nuo kito – egzistenciškai, semantiškai, nes aparato akiai – vis vien. Ji abejingai žiūri (ar „žiūri“) į džiunglėse susiraizgiusias šakas ir šaknis, saulę užstojančius lapus, į paglamžytą popierių. Galbūt ši paroda tuo ir įdomi, kad leidžia mums pasisavinti tą abejingą aparato žvilgsnį ir pamatyti Žemę pačios fotografijos „akimis“.

Ką ten įdomi – kelianti egzistencinį šiurpulį. Čia matau ne Marsą, ne Islandiją, ne Meksiką ir ne Čilę, o kaip atrodytų Žemė, jei joje nebūtų žmogaus. Kaip ji atrodė, kol dar nebuvo tų tikrinių vardų, ir kaip ji atrodys, kai jie dings. Kaip atrodo pačios Žemės laikas, kuriame gyvybė yra tik blykstelėjimas, o mes – kvantinis atsitiktinumas. Įtariu, kad būtent noras tai pamatyti – įsivaizduoti save žvelgiant beasmenės ir amžinos visatos akimis – mus veja į kalnus, į dykumas, į jūras. Nors dabar nė to nebereikia – panorėjus galima internete prisižiūrėti „žmogaus nepaliestos“ Žemės vaizdų, prisiklaidžioti po jos istoriją iki soties. Tikriausiai jaudina ir žinojimas, kad Žemės vaizdas „iki ir po žmogaus“ yra sukurtas žmogaus. Jis jau įprastas kaip kokia Venecijos atvirutė. Bet jei į Veneciją galima nuvažiuoti, į laiką, kuriame nėra žmogaus, galima nukeliauti tik pasitelkus skaitmenines – neva „nežmogiškas“ – technologijas, kurios leidžia matyti mechaniškai, tarsi nebūtum. Tarsi nebūtų kam to matyti ir apie tai mąstyti. Elkinso pastebėta fotografijų „prigimtinė“ beprasmybė tokiuose atvaizduose imituoja paties žmogaus, kaip „prasmių fabrikėlio“, išnykimą. Kuriems galams egzistuoja pasaulis, jei jam egzistuoti nėra prasmės?

Galbūt ir tai aš tik prisigalvojau, jaunų menininkių sukurtame vaizdų pokalbyje išgirsdama būsimų klimato katastrofų grumenimą. Galbūt Kinčinaitytei ir Oates iš tiesų terūpi fotografijai nepasiekiami „gyliai“, šviesos „pjūviai“ ir natūralus ar dirbtinis atspaudo „grūdėtumas“, išduodantis netobulos medijos intervenciją. Tebūnie. Fotografija visada pasako daugiau, nei norėjo pasakyti fotografas ar jos tyrinėtojas. Tuo ji ir traukia. Kiekviena detalė yra potencialiai daugiaprasmė, galinti išsprogdinti naujas fikcijų visatas. Kaip ta sidabriškai švytinti palapinė, lyg sraigė šliaužianti smėlynais, galbūt į kalną, kurio fotografija kybo greta, bet ir atkartojanti jo siluetą tarsi mėnesienoje. Kieno ji? Kažkodėl pagalvoju apie intergalaktinius tyrinėtojus, atskridusius į tuščią Žemę ieškoti naudingų mineralų ar gyvybės pėdsakų – tik nežinia, ar prieš mums atsirandant, ar jau išnykus. Ir kas pametė tą griežtai susuktą spiralę – mes ar jie? Kas paliko gręžinį nugludintais kraštais? Tiek to, užteks svaičioti. Matau vertikalius šviesos blyksnius, iš kurių turėčiau iššifruoti fotografijos paviršių, o gal „gličą“ ekrane, o gal kitos dimensijos emanaciją, kaip ta kaukolė, Hanso Holbeino jaunesniojo nutapyta iš kitos perspektyvos priešais savo reikšmingumu tikinčius „Ambasadorius“ (1533). Ši aliuzija galbūt man ir įsodina į Marso peizažus žmogišką memento mori.

Fotografijos pasjansas Kinčinaitytės ir Oates parodoje sudėliotas tiksliai – paviršiaus tezę paneigia gelmės antitezė, kurią pačią demaskuoja šviesulių pjūviai ir negyvi fotomedžiagų paviršiai, o šiems gyvybę skolina fotosinteze nuolat užsiimantys augalai. Reikšmės čia cirkuliuoja tarsi uždaroje ženklų ekosistemoje, kur savo vietą randa ir fotografija – kartais kaip visų ryjama, kartais kaip visa ryjanti (ne)gyvybės rūšis. O aš mėginu nuo jos pabėgti tekstu, į laikraščio puslapius, kol dar galima. Kada nors ir jie išnyks.

Paroda veikia iki balandžio 7 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.