...Ramus miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Viename name atsiskyrę nuo pasaulio gyvena keturi kunigai ir vienuolė Monika. Vienintelė jų pramoga – šunų lenktynės. Ramų gyvenimą sudrumsčia naujai atvykusio kunigo savižudybė – jis negalėjo pakelti kaltinimų, kuriais miestelyje švaistosi valkata. Tada namuose pasirodo Vatikano pasiuntinys tėvas Garsija – jis turi atlikti tyrimą arba, tiksliau, numalšinti kylantį skandalą. Tačiau kartu su juo pasibaigia ir įnamių idilė. „Klubas“ vis labiau virsta niūriu, tamsiu filmu, kurio kadrus užpildo Arvo Pärto muzika.
Gal ką nuvilsiu: Čilės režisieriaus Pablo Larraino (pernai „Kino pavasaris“ rodė jo „Nerudą“) 2015 m. Berlyne apdovanotas „Klubas“ (LRT Kultūra, 28 d. 23.15) – ne trileris ir ne detektyvas. Tai filmas, kuriame Larrainas kaltina Katalikų bažnyčią, slepiančią savo tarnų nusikaltimus. Filmo veikėjai – nusikaltę kunigai. Jie turi atgailauti už nuodėmes ir nusikaltimus (pedofiliją, nelegalaus įvaikinimo organizavimą ir pan.), bet iš tikrųjų atsidūrė taip toli tik todėl, kad nebadytų akių žiniasklaidai ar aukų artimiesiems. Larrainas nekuria ir publicistinio filmo. Jis neteisina savo veikėjų, bet ir nepaverčia jų pabaisomis, juolab kad žvilgsnio perspektyvą šiek tiek pakeičia ir Vatikano pasiuntinys.
Viename interviu Larrainas aiškino, kad filmo sumanymas gimė, kai apsilankęs reklaminius paveikslėlius primenančiuose Vokietijos kongregacijos „Schoenstatt“ namuose jis pamatė Čilės arkivyskupą, kuris buvo apkaltintas mažamečių tvirkinimu. Joks teismas nevyko, kunigas dingo ir niekas nežinojo, kur jis. Ir staiga Larrainas jį sutiko besimėgaujantį ramiu gyvenimu tarp gražių peizažų. Tada režisierius pradėjo ieškoti informacijos apie panašius žmones ir sužinojo, kad tokių namų yra visame pasaulyje. Tik mes apie juos nežinome.
Charlotte’s Bronte romanas „Džeinė Eir“ – iš tų knygų, su kuriomis užaugo ne viena moterų karta. Pasirodęs 1847 m., XX a. romanas ne kartą buvo ekranizuotas. Paprastai režisieriai stengiasi paimti tuos žinomo kūrinio motyvus ir idėjas, kurie jiems atrodo aktualiausi. Dabar, kai bestselerių sąrašų viršuje puikuojasi moterų rašytojų knygos, o feministinė leksika įsigali net moterų žurnaluose ir kino apdovanojimų ceremonijos virsta moterų galios demonstracija, „Džeinė Eir“ akcentuos panašias idėjas. Amerikiečių režisierius Cary Fukunaga savo filme (LRT, 25 d. 21.15) laiko dvasią perteikė tiksliai. Kitas klausimas, kaip pavyko perteikti knygos ištarmę. Neprireikė net poros valandų, kad į filmą patektų viskas: siaubinga vaikystė prieglaudoje, sėkminga guvernantės karjera niūriuose rūmuose, Džeinės meilė paslaptingajam Ročesteriui ir neįvykusios jų vedybos, vienatvė kaimo mokykloje ir finalinis bučinys. Fukunaga pasitelkia žiūrovų mėgstamus gotikinio trilerio elementus – daug tamsos ir netikėtas montažines sandūras, epocha perteikiama tiksliomis detalėmis. Mia Wasikowska yra tokia Džeinė Eir, kokia bus priimtina šiuolaikinei paauglei. Jos Džeinė ryžtingai gina savo teisę į dvasinę nepriklausomybę ir saviraišką, nesirengia būti tik mylimo vyro priedėlis, tiki meile bei vyro ir moters lygybe. Ji taip pat nėra linkusi pateisinti socialinės nelygybės. Aktorei pavyko perteikti merginos dvasios tvirtybę, kuri ir sužavėjo aristokratą Ročesterį, vaidinamą Michaelo Fassbenderio.
Pavargus nuo šiuolaikinio kino, geriausias vaistas yra klasika, todėl siūlau prisiminti kelis gana gerai pamirštus filmus. Vienas tokių – Clinto Eastwoodo „Pagrok man „Miglą“ (LRT Kultūra, 24 d. 21.30). 1971-ieji Eastwoodui buvo ypatingi: jis suvaidino vieną svarbiausių savo vaidmenų Dono Siegelio filme „Purvinasis Haris“ ir debiutavo kaip režisierius. Per dvidešimt vieną dieną gimtajame Karmelio miestelyje nufilmavęs „Pagrok man „Miglą“, Eastwoodas įrodė, kad yra talentingas režisierius. Šiame filme jis taip pat atlieka ir pagrindinį radijo laidų vedėjo Garverio vaidmenį. Jau kurį laiką šiam skambina paslaptinga gerbėja Ivlin. Galiausiai jie susitinka. Romanas netruks ilgai, bet mergina nori tapti Garverio gyvenimo dalimi, o kai supras, kad tai neįmanoma, užsinorės jo mirties.
1988 m. pasirodęs Mike’o Nicholso „Biloksio bliuzas“ (LRT Kultūra, 26 d. 22.15) – amerikiečių dramaturgo Neilo Simono autobiografinės trilogijos ekranizacija. Filmas perkels į 1945-uosius, kai į kareivines traukiniu keliauja Judžinas (Matthew Broderick) ir dar keli jo draugai. Jie pateks į seržanto psichopato Tumio (Christopher Walken) rankas, patirs pažeminimą, alkį, kovos dėl išlikimo, bet Nicholsas buvo iš tų režisierių, kurių filmuose skausmas neatsiejamas nuo humoro, o nostalgijai visada antrina ironija.
Bijau, kad aktualiai nuskambės Fredo Schepisi ir Roberto Youngo 1997 m. komedija „Aršūs padarai“ (LRT, 24 d. 23.10). Jos veikėjas magnatas Rodas nusiperka bankrutuojantį Londono zoologijos sodą ir pritaikęs rinkodarą tikisi jį paversti pelningu. Naujasis valdytojas, buvęs policininkas Rolas (John Cleese), mano, kad užtenka mažus ir malonius žvėrelius pakeisti agresyviais plėšrūnais, kurie tą agresyvumą demonstruos susirinkusiems lankytojams.
Stebėdamas lietuvių politikus ir jų kovas vis dažniau pagalvoju, kaip mums stinga lietuviškų „Monty Python“ (Cleese buvo vienas iš jų). Jie parodytų, kas iš tikrųjų čia vyksta, nes žiūrėti į Seimo ar Vyriausybės narius, kurie, regis, mąsto panašiai kaip Rolas, jau nebėra jėgų.
Jūsų – Jonas Ūbis
