Reginos Šulskytės fotografijose laikas tampa išplėstine sąvoka, paneigiančia įprastinius dėsnius. Primiršti, o gal ir visai nepatirti praeities įvykiai čia susipina su jau prarasta dabartimi. Skirtingus taškus laike jungia bendra erdvė – kitas svarbus veiksnys, formuojantis fotografijų mikrovisatą. Šis uždaras vaizdų pasaulis, jau eksponuotas daugelyje Lietuvos miestų (Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune ir kituose), kovo 21 d. pasiekė ir Vilniaus fotografijos galeriją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vienas didžiausių visokių švenčių malonumų yra saldus nieko nedarymas. Jį puikiai papildo filmų žiūrėjimas televizoriaus ekrane. Neskatinu mielų skaitytojų masiškai tapti oblomovais (1859 m. parašyto Ivano Gončiarovo romano veikėjas buvo sibaritas, mėgęs ramybę, įkvepiančią kurti ir fantazuoti gulint lovoje – red. past.), nors visai noriai susikeisčiau su Oblomovu vietomis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiemet praūžė, praskambėjo dvidešimtasis džiazo festivalis Birštone. Kadangi jis vyksta kas dveji metai, tai metelių skaičiuoja jau trisdešimt aštuonerius. Jo populiarumas vis auga, vis daugiau žmonių nori čia pabūti, o vietų skaičius salėje, deja, nedidėja. Todėl nebestebina užrašai ant plakatų – „bilietai parduoti“, tačiau netilpusieji į salę visus koncertus galėjo stebėti fojė įrengtame didžiuliame ekrane, kur visai kokybiškai skambėjo garsas, o vaizdą galėjai matyti tokį, kokį matys LRT žiūrovai. Išties, šiemet festivalio programa tiesiog traukte traukė publiką. Renginio šventiškumą nušvietė Birštono kultūros centro fojė iškabinti visų buvusių festivalių plakatai ir fotografų užfiksuotos koncertų akimirkos, taip pat muzikantų veidai. Dar daugiau nuotraukų sukosi ir ekrane. Prieš koncertus ir tarp jų buvo galima įsigyti daugybę muzikos įrašų ir įvairių metų festivalio atributikos. Gaila tik, kad nesuspėjo pražysti įspūdingieji Birštono krokai, bet čia jau gamta pagailėjo šilumos.
Birštono džiazo festivalis daugiausia atspindi lietuvišką džiazą, o užsienio muzikantai paprastai kviečiami tik tie, kurie groja su lietuviais. Bet šiemet buvo ir dvi grupės iš užsienio. Pirmasis svetimšalis, grojantis lietuviškame kontekste, – vibrafono ir perkusijos virtuozas meksikietis Victoras Mendoza, muzikavęs su Kauno bigbendu, kuris šiuo metu priklauso koncertinei įstaigai „Kauno santaka“, o jam vadovauja Jievaras Jasinskis. Labai džiugino smarkiai išaugęs orkestro profesionalumas, muzikinis lankstumas, brandumas ir sugebėjimas įveikti sudėtingas V. Mendozos aranžuotes. Solistas ne kartą pažymėjo, kad laiko šį kolektyvą vienu geriausių Europoje. Koncerte skambėjusios muzikos stilistiką puikiai atskleidžia programos pavadinimas – „La Fiesta Latin Jazz“. Virtuoziškumu, menine branda ir gera nuotaika išsiskiriantis muzikas puikiai atstovauja savo šalies muzikinei kultūrai, derindamas ją su džiazo ir ypač su bigbendinio džiazo specifika.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Neseniai teko pasikalbėti su naujai susikūrusio ansamblio nariais: Gabriele Ašmontaite, Lukrecija Stonkute, Emile Ribokaite ir Zbignevu Levickiu, rengiančiais koncertą Šv. Velykų proga. Pokalbis jaukioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų auditorijoje buvo linksmas ir šiltas. Atlikėjai dalinosi tuo, kas paprastai lieka užkulsiuose: iškilusiais organizavimo, atlikimo iššūkiais, taip pat savo muzikinėmis įžvalgomis.
![]() |
Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.
Paskutiniu metu beveik kiekvienas Nacionalinėje filharmonijoje ir ne tik joje vykstantis koncertas turi kokią nors antraštę. Įsivaizduoju, kaip vargsta tas, kuriam pavesta antraštes kurti, juk su panašiais galvosūkiais susiduriame ir mes, recenzijų autoriai. Kiekvieną kartą jas perskaitę ar išgirdę per radiją sukame galvą, apie ką jos informuoja ir kam skirtos. Ko gero, skirtos tik tiems, kurie, paraginti miesto reklaminiuose skyduose „skanaus“ vaizdelio su tiesmuku reklaminiu šūkiu „Šiandien – dar didesnis!“, mėgaujasi mėsainiais su bulvytėmis. Pavartykime šio pusmečio filharmonijos bukletą: „Varis ir stygos“, „Baltijos laisvė“, „Begalinis judėjimas“, „Garsų paveikslai“, „Klasikos ir egzotikos banga“, „Nė dienos be muzikos!“ Paskutinis pavadinimas – apie koncertą, kuriame skambėjo Leonardo Bernsteino (pasirodo, tai išimti iš konteksto jo žodžiai) ir Vytauto Germanavičiaus kūriniai. Įdomu, ar šis „intriguojantis“ pavadinimas turėjo bent minimalios įtakos kovo 17 d. gausiai susirinkusiai filharmonijos publikai? Spėju, kad ne. Bet jis tikrai vertė ne vieną muzikos mėgėją pasijusti kažin kokiu provincialiu nesubrendėliu... Gal palikime tuos „išraiškingus“ pavadinimus rajono kultūros namų teminiams vakarams, o filharmonijai ir kitoms koncertus rengiančioms organizacijoms leiskime paprasčiausiai informuoti publiką, kas ir ką atliks, kaip visada darė ir tebedaro rimtos viso pasaulio koncertų salės, tarp jų ir mūsų filharmonija.
Sakyčiau, gana dirbtinai šiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pridurtas dar vienas, amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino šimtmetis. Jei jau norėta šį kompozitorių pagerbti, būtų gražiau surengti atskirą jo kūrinių koncertą. O mūsų valstybės šimtmečio vakarą prasmingai greta V. Germanavičiaus naujo veikalo papildytų populiaresni (jei siekiama gausios publikos) anksčiau kūrusių autorių retai skambantys opusai. Kad ir Balio Dvariono Koncertas smuikui, Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui, gal Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ gražiausi fragmentai. Išvardijau tik pirmiausia šovusius galvon.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() |
2018 m. kovo 28 – balandžio 23 d. Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, Parko g. 10, veikia Juozo Laivio paroda „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“. Parodos instaliavimas buvo ir dirbtuvės, per kurias vaikai atrinko ir eksponavo Laivio darbus. Atidarymas kovo 28 d. 16 val. Lankymo laikas – 13–17 val. darbo dienomis.
Jaučiuosi, lyg būčiau atsidūręs liliputų karalystėje ir artėčiau prie surišto Guliverio kūno, arba kaip mitinė būtybė priešistoriniame Juros periodo pasaulyje. Atleiskite, toks įspūdis, ir nieko čia nepakeisite. Tai prieštaravimas tarp to, kas neįmanoma, ir to, ko nebėra, tarp to, kas save pažįsta per skirtumą, ir to, kas pažįsta save per tapatinimąsi.
Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.
Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.
![]() | ![]() |