Juozo Laivio paroda Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje
2018 m. kovo 28 – balandžio 23 d. Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, Parko g. 10, veikia Juozo Laivio paroda „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“. Parodos instaliavimas buvo ir dirbtuvės, per kurias vaikai atrinko ir eksponavo Laivio darbus. Atidarymas kovo 28 d. 16 val. Lankymo laikas – 13–17 val. darbo dienomis.
Jaučiuosi, lyg būčiau atsidūręs liliputų karalystėje ir artėčiau prie surišto Guliverio kūno, arba kaip mitinė būtybė priešistoriniame Juros periodo pasaulyje. Atleiskite, toks įspūdis, ir nieko čia nepakeisite. Tai prieštaravimas tarp to, kas neįmanoma, ir to, ko nebėra, tarp to, kas save pažįsta per skirtumą, ir to, kas pažįsta save per tapatinimąsi.
Kai praeitis, pavyzdžiui, pirmas kurmio paglostymas, nutolsta, sakome, kad tai įvyko nesugrįžtamai, to laiko nebėra, ir vis dėlto tai nereiškia, kad pirmasis kurmio paglostymas jus visiškai apleido. Sugrįžti į praeitį neįmanoma, bet ar tikrai neįmanoma vėl pirmą kartą paglostyti kurmį? Turiu galvoje ne „kaip“ pirmą kartą, o būtent pirmą. Juozo Laivio paroda „Su ta pačia gramatine klaida“ leidžia manyti, kad tai įmanoma – įmanoma tai, ko nebėra. Atrodo, tereikia pažvelgti į kurmį iš jo veiklos perspektyvos ir paliesti snukiu arba kailiu savo paties kaip kažkieno kito ranką taip, lyg ji būtų jo kurmiškų ieškojimų ir darbų po žeme sąlyga ar tikslas. Šiuo veiksmu pirmiausia jūs atiduosite skolą kurmiui už pirmą jo paglostymą, o antra, susidursite su nauju ir didelio dėmesio reikalaujančiu kurmio prisilietimo fenomenu, kuriame iš tamsos išnirs vis dėlto ne kurmis, o jūsų ranka.
Galimas daiktas (būtent, kad galimas yra daiktas), kad trumpą akimirką vietoje rankos jūs turėsite kurmį, o pats, vedamas naujų jausmų, mėginsite atlikti jo patirčiai priderančius vaidmenis. Galimas dalykas, kad netrukus kurmis jus privers pademonstruoti įvairius įgūdžius ir sugebėjimus, pareikalaus iš jūsų kalbėjimo manierų, atsakymų į klausimus, pagaliau pajudės savo tikslo link, gilyn į jūsų paties gelmę, kurios dugne, maitindamasis kitais jūsų pojūčiais, ieškos jūsų jaudulio šaltinio.
Tokį kurmio pasirodymą galima pagrįstai vadinti mistiniu. Pažymėkime, kad Kurmis yra ir gero menininko Juozo Laivio mokyklos draugo pavardė. Tačiau jei Laivio paroda atsidarytų Centrinėje Afrikoje, pasirinkčiau ne kurmį, o vamzdžiadantį – laukinę kiaulę primenančią būtybę su didele knysle ir išsikišusiais dantimis, leidžiančiais jai per keletą minučių po žeme išsirausti 5–8 m. ilgio tunelinį urvą. Vamzdžiadančio priešai jo nepaveja todėl, kad susiduria su jo už savęs paliekama išrausta žeme. Taigi, vamzdžiadantis ar kurmis – nesvarbu, kurį susiesime su juslinės patirties inversyviu išgyvenimu ir galimais jo tęsiniais – abu tinka kaip judančios kitybės materijoje metaforos, kurių tolimu atitikmeniu laikau filosofo ir mediko Paracelso (1493–1541) cheminį elementą arba dievybę.
Paracelsas teigė, kad pagrindiniai cheminiai elementai yra būtybės, galinčios judėti materijoje, priklausomai nuo elemento, kuriame jos gyvena. Pavyzdžiui, gnomai (Pygmaeis) gyvena žemėje, salamandros dega nesudegdamos ugnyje, o nimfos – vandenyje. Cheminius elementus Paracelsas skyrė nuo žmonių, bet teigė, kad jų santuoka yra įmanoma. Wikipedia.com skelbia, kad šiuolaikybėje Paracelso darbai yra aktualūs nebent gydymo mineralais praktikoms, tačiau tuo aspektu, kuriuo mūsų santykiuose dalyvaują cheminiai mainai pagamina naujus ir dažnai mums netikėtus giminystės ryšius, mes skelbiame būtinybę pažinti tuos santykius, kuriais esame susiję ne tik su savo gimdytojais, bet ir su kitais organizmais.
Jau sakiau, kad mane pasiekus žiniai apie parodą „Su ta pačia gramatine klaida“ pasijutau kaip mitinė būtybė priešistoriniais laikais. Taip yra todėl, kad mano smarkiai „mes“ reikšmės įtakojamas Ego pateko tarp daiktų, kurie reprezentuoja pirmuosius menininko santykius su priešybėmis. Kitoniškumo tyrinėtoja Judith Butler teigia, kad prieš sutapdamas su vyro arba moters socialine lytimi, vaikas susiduria būtent su priešybėmis, o tai reiškia, kad sprendimas apie vaiko brandą ir tapatumą socialinės lyties priskyrimo prasme perrašo ir minėtus santykius. Ar galima determinuoti vaiko santykį su pasauliu, o vėliau atimti iš jo ranką, kuria tas santykis buvo pasiektas? Kartais mokyklose ir darželiuose taip atrodo vaikų parodos – jų piešiniai kabo tėvelių akių aukštyje, tarytum ne vaikai turėtų pratęsti savo atvaizduojamus pasaulius ir juose gyventi, o jų tėvai ir globėjai.
Panašu, kad nė vienas iš eksponuojamų Laivio darbų nepriklauso praeičiai, jie priklauso tokiam laikui, kurį galime nužymėti tik patikrindami jo poveikį konkrečiai materijai – degindami, šlapindami, užversdami žemėmis. Stichijos yra suvaldytos arba nutildytos, o eksponatai yra atminties, kitaip tariant – kultūros dalys (kultūra – tai atranka pagal atmintį, teigia rašytojas ir filosofas Umberto Eco). Sudėję menininko Laivio – dar vaiko – parodoje eksponuojamus piešinius ir pirmuosius studento darbelius, matome įvairius santykius su daiktais. Vienuose atsiveria gryna fantazija, kituose matome akademinio darbo pastangas, bet visi atvaizdavimai ir eksperimentai išlaiko daikto ir meno dirbinio santykio skirtumą: kiekvienas yra saugomas kaip daiktas ir daiktai yra saugomi dirbiniuose.
Dabar aišku, kad visą šią parodą galime matuoti, sverti, skaičiuoti, kilnoti, perjunginėti. Tačiau Laivio pažymių knygelių kolekcija atverčia dar vieną parodos pusę, kurioje tarytum neįtikėtinas galias dėl mūsų pataikavimo ir paklusnumo jam įgijęs kurmis į mus atsigręžia pati švietimo sistema. Tiksliau – mokymo ir vertinimo sistema. Studijuodamas balandžio mėnesiais per vienuolika metų įrašytus įvertinimus, Laivys aptiko, kad daugiausia jų jis gaudavo per savo gimtadienį, balandžio 25 dieną. Mes nežinome, ar vertinimai yra geri, ar blogi, nesiginčijama ir dėl mokytojų kompetencijos, menininkas teskaičiuoja įvertinimus. Tačiau visus duomenis jis suveda į banguojančią diagramą ir, pritaikęs tinkamą programą, suformuoja spalvų spektrą, kuris reprezentuoja jo egzistencijos įvykio simultaniškumą linijinėje brandos istorijoje.
Spektrinė subjekto samprata seniai kritikuojama kaip tik todėl, kad ji siejama su homogenizuojančia valdžios, šiuo atveju – švietimo sistemos – galia. Bet panašu, kad tai – tik teorijos pritaikymo problema, o šiuo atveju samprata pastebima ir nuskinama atsitiktinai, bet užtikrintai. Tikriausiai galima spektriniam Laivio sukurtam ženklui (ir ženkliukui) pritaikyti žiedo metaforą, tokią artimą jei ne nacionalinei, tai bent jau natūralizuojančio galios poveikio sąvokai, be to, neužmirškime, kad spalvos parenkamos pagal norą, nepaklūstant spektrinės logikos diktatui.
Yra tokia senovės graikų mįslė, kuria remdamasis Platonas savo mokytojo lūpomis kalba apie tai, kas yra nuomonė, skirdamas ją nuo tikrojo pažinimo. Jo teigimu, nuomonės santykis su tiesa yra kaip eunucho ir šikšnosparnio, į kurį jis meta akmenį. Panašu, kad tokiose varžytuvėse pastebime ir menininką Laivį, kuris sumuoja įvertinimus, atlieka tyrimą – meta akmenį į balandį, kurio vardo mėnesio 25 d. jis ir gimė.
Palyginimas su šikšnosparniu yra aprašytas Platono „Valstybėje“. Nuomonės ir pažinimo skirtumas toks, kad nuomonė remiasi ir nežinojimu, ir žinojimu: pavyzdžiui, skaičius vienetas ir žodis „vienetas“ sutampa ir skiriasi. Nuomonė remiasi jusliniu patyrimu, todėl pataikyti į tikslą reiškia veikiau pataikyti ten, kur pats norėtum. Spektrinio subjekto kritikos ir balandžio atveju yra kitaip. Akmuo nepataiko į balandį panašiai kaip nesudeginami yra medžio dirbiniai krosnyje, jis pataiko į menininko gimimo dieną. Kitaip tariant, balandis paukštis, o vaiko piešiniai buvo, yra ir bus meno dirbiniai.