7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atminties tulpės

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Jurgita Ludavičienė
Nr. 13 (1250), 2018-03-30
Dailė
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime. Nes netgi tame pačiame įvykyje dalyvavęs ir greta buvęs kitas gali tą patį papasakoti visiškai kitaip. Ne veltui dabar taip išpopuliarėjo serialų kūrėjų ir rašytojų metodas – leisti veikėjams pasakoti tą patį, tik kiekvienam iš savo pozicijos. Toks polifoninis graikų choras, kai skaitytojas / žiūrovas / klausytojas turi lukštenti tiesą, kuri slysta tarp pirštų, kol galiausiai supranta tai, ką iki tol ir taip seniai žinojo, – kad jos nėra. Kad atminties prigimtis yra konstruojamoji, kad atmintis trapi ir lengvai pakeičiama; o lengviausia ją pakeisti tuomet, kai prisiminimai atėję iš vaikystės ir nėra nieko, jokio daikto, jokio realaus pagrindo, ant kurio galėtum atsistoti ar kurį galėtum paimti į rankas ir pačiupinėti. Marija Marcelionytė-Paliukė savo instaliatyvia paroda „Po kovo 8-osios“ atkuria dalį savo vaikystės ir paauglystės, kontekstualiai pasakodama apie tulpių auginimą bute, o drauge su tuo atskleisdama visą „alkanąjį“ lietuviško laukinio kapitalizmo etapą.

 

Kad būtų įmanoma bent šiek tiek objektyviau pasižiūrėti į praeitį, turi atsirasti atstumas, turi būti išgryninti kriterijai ir instrumentai, kuriais galėtume praeitį preparuoti. Tačiau menininkams šiek tiek lengviau nei istorikams: jie nebūtinai siekia objektyvumo, atkurdami jie kuria. Kuria vaizdinių ir garsinių asociacijų grandines, sugebančias suformuoti žiūrovo sąmonėje ano laiko įspūdį, kuria pasakojimą, kuriame viskas paremta faktais – o galiausiai pastarieji virsta vaizdais ir emocijomis, savais prisiminimais, užplūstančiais ir užgožiančiais svetimus. Taigi: 1985–1990-ieji.

 

Marijai aštuoneri, jai tikriausiai visai nerūpi „Vilbara“ ir „Beriozka“, bet kokie nors klasiokai turbūt puikuojasi kramtomąja guma, vyresnės paauglės – spalvotomis aptežkėmis ir fluorescencinių spalvų maikėmis su plačiais diržais, su kuriomis jau galėjai išdidžiai eiti į diskoteką. Klaikus nežinia kur padirbtas šampūnas „Head and Shoulders“, kurį mes vadindavome „Hodonšou“, dar klaikesni Meksikoj gaminti skalbimo milteliai „Ariel“, nuo kurių rankos nueidavo raudonomis dėmėmis, ir kiti ano meto „artefaktai“ iš kiosko. Kodėl miniu daiktus, vien daiktus? Todėl, kad jie kaip kokie riboženkliai ženklino tą teritoriją, kurią po truputėlį pradėjome atkovoti iš sovietinės pilkumos; todėl, kad „Otto“ katalogas buvo vartai į spindintį ir nepasiekiamą pasaulį, taip besiskiriantį nuo mūsiškio, kuriame parduotuvių vitrinose gulėjo tik vengriški lašiniai, apvolioti raudonąja paprika. Pinigai darėsi vis mažiau ko verti, o galiausiai ir iš viso virto kažkokiais popieriukais su žvėrelių atvaizdais, galutinai parodydami savo bejėgiškumą. Ir visame tame reikėjo išgyventi žmonėms, kurie anksčiau turėjo vardą ar net mokslinį laipsnį, prestižą ir autoritetą. Apie tai mes nenorime kalbėti. Mums nejauku ir nesmagu. Apie inteligentus, inžinierius, mokytojus, keliaujančius su languotomis terbomis prekiauti, buvo labai daug rašoma rusiškai. Taip, ir tie „lichije devianostyje“ ten buvo žiauresni, ir tie taktiškų kultūringų žmonių be jokios verslo gyslelės likimai buvo labai įvairūs. Autoriai rašė ir refleksijos, ir terapijos tikslais. Lietuviškoje kultūrinėje terpėje pasakojimų nedaug. Per mažas atstumas? Vis dar nesmagu kalbėti apie tėvus ir mamas, suskaičiavusius varganą algą ir stvėrusius mezgimo mašinas?

 

Marijai aštuoneri, devyneri, vaikus reikia maitinti ir aprengti, jiems reikia pieno ir sausainių, neoninių maikių ir striukių „Aliaska“. Regimantas Dima savo „Gyvenimo stebėtojo memuaruose“ rašo: „Gvazdikus augino gruzinai ir skraidindavo juos lėktuvais į Vilnių kovo 8-ajai. Tulpes auginome mes – vietiniai spekuliantai. (...) Ano meto mastu tulpių auginimas kelis metus leido uždirbti baisingus pinigus. Per kovo 8-ąją buvo galima užsidirbti beveik pusę sumos naujam automobiliui. Įsivaizduojate? Todėl mano tėvas ėmėsi visiškai pramoninės tulpių auginimo sistemos mūsų bute. Žiemą paaukodavome vieną kambarį šiltnamiui.“ Kovo 8-oji skamba fatališkai: viena diena, kuriai ruošiamasi ištisus metus. Tam, kad kiekvienas vaikas galėtų parnešti mamai ar močiutei tulpių, vyrai – užglaistyti tikras ir menamas nuodėmes, bendradarbiai – oficialiai pasveikinti drauges moteris (tovarišč ženščina), buvo dirbama daug ir stropiai. Tas tulpių žiedų raudonavimas dažnai dar apsnigtose miestų gatvėse, privalomas džiaugsmas gavus gėlę (ar tikras liūdesys jos negavus), tas masinis moters, motinos, kolegės, bendraklasės pagerbimas būdavo neišvengiamas ir ne visuomet trokštamas. Bet augintojams koks skirtumas – tulpės reiškė pinigus.

 

Marijai devyneri, dešimt, vienuolika, vaikai metai iš metų kartu su tėvais pereina visą tulpės gyvenimo ciklą: priruošti žvyro ir žemių mišinio pilnas dėžes, į jas sodinti tulpių svogūnėlius, iš pradžių laikant šaltai daiginti, vėliau suvilkti dėžes į daugiabučio svetainę ir pakabinus dienos šviesos lempas laukti, kol išaugs ir pražys. Ir būtinai suvynioti močiutės austą kilimą, kad jis nesušlaptų laistant tulpes. Bet iki tol dar reikia išauginti pačius svogūnėlius – pasodinti juos sode, išauginti, kol iškels raudonas žiedų galvas, o tada – negailestingai nuskabyti visus žiedus, nes reikalingi tik svogūnėliai. Tada juos išrūšiuoti rudens vakarais, suskirstyti pagal dydį, nes vieni bus tinkami sodinti šiais metais, kiti – kitais, kiti – dar kitais. Taip vaikai mokosi planavimo ir kantrybės, o tėvai skaičiuoja būsimą pelną, pavirsiantį žieminiu paltu, batais ir knygomis.

 

Marijai per keturiasdešimt, pinigai jau seniai nebe rubliai, talonai, žvėriukai ir net nebe litai, o kovo 8-ąją vyrai vis dar neša namo tulpes. Galerija „Trivium“ bute – dar viena nuoroda į anuos laikus, į parodas butuose, į vietas, kur vykdavo meniniai projektai ir procesai, skirtingi nuo oficialiųjų. Anų laikų tulpėms geresnės ir labiau konceptualiai vykusios vietos neįmanoma sugalvoti. Ar visa tai iš tikrųjų buvo, tas daiginimas, auginimas, laistymas, skynimas, pardavinėjimas? Kiek galima pasitikėti atsiminimais, kai nėra nė vienos nuotraukos, galinčios paliudyti, kad taip iš tikrųjų buvo? Niekas tais laikais neeikvojo juostelės tokiam spekuliantiškam užsiėmimui įamžinti, nebuvo čia kuo didžiuotis. Todėl dabar galima atkonstruoti aną – tulpinę – patirtį, ir aną – laukinio kapitalizmo vaikystės – atmintį. Medijuota atminties strategija leidžia menininkei buvusią tikrovę išskaidyti atskirais aspektais: raudono peršviečiamo popieriaus lakštai su juodais skrituliais viduryje regisi kaip abstraktūs koliažai, nors tai – svogūnėlių dydžiai, nurodantys, po kiek laiko pražys vienas ar kitas. Žali fosforescuojantys mėnuliai – apskritimai su taktiliniais tulpių siluetais – atrodo ne tik kaip būdas rankomis įpavidalinti praeitį, išlipdant kiekvieną žiedą ar lapą, bet ir kaip magiški šviesos ir spalvos akcentai. Spalvos, kurios taip trūksta anglimi pieštuose Skaidiškių „kalno“ su tulpėmis papėdėje realistiniuose grafiškuose piešiniuose. Štrichai bėgščiai gula vienas prie kito, kurdami mirguliuojantį nespalvotą buvusio pasaulio vaizdą – tokį, koks kadaise išliko atmintyje ir dėl kurio dabar jau niekas nebėra tikras.

 

Bet ne, palaukit – vienas artefaktas yra: tai autorės mamos piešinys, pieštas anais laikais dukrai pradžiuginti. Kad būtų gražu – tos pačios raudonos tulpės žaliais lapais; dabar tas anų laikų piešinys atrodo kaip kokia kolona, į kurią ir remiasi šitas efemeriškas projektas. Taip tikrai buvo, tulpės pieštos iš natūros, čia pat, nuo kilimo. O po trisdešimties metų tas pats kilimas guli ant galerijos grindų, ant galerijos lango gula spalvota tulpių fotografija, projektoriaus spindulys mirga ore, o peršviečiamos tulpės mojuoja nustebusiems praeiviams. Grafika, plastika, abstrakcija – Marija Marcelionytė-Paliukė atkuria laukinio kapitalizmo laikotarpį švelniai ir pagarbiai. Išgyvenimui skirtos tulpės, parodomasis visuotinis kovo 8-osios šventimas, laukinė konkurencija, gyvenimas tarp dviejų paradigmų, kai viena staiga pasibaigė, o kita tik prasidėjo ir kai niekas nežinojo, kas iš to bus, ką daryti ir kaip toliau gyventi, kai Sąjūdžio ženkliukai paauglių atlapuose buvo segami šalia Sabrinos ir Stallone’s – visa tai išsiskaido atskirais aspektais, kuriuos atsargus žiūrovas sujungia į vieną.

 

Marijai visuomet svarbiau procesas, ne rezultatas. Meninės kūrybos procesas, tulpių auginimo procesas, prisiminimų rekonstravimo ir jungimo draugėn procesas. Šis projektas – funkcinės atminties įsikūnijimas. Tai atmintis, pagrįsta ne mnemotechnika, o vis – Friedricho Nietzsche’s aprašyta atminties galios paradigma, kuri formuoja identitetą. Būtinos sudedamosios jos dalys yra atstumas laike ir užmarštis. Mes nebūtume tokie, kokie esame, jei neturėtume prisiminimų, kuriuos galime performuoti, perkurti, pervertinti, atnaujinti. Išauginti, galų gale. Vis dėlto: o kur pačios tulpės? Pasirodo, jos pražydo mėnesiu anksčiau, nei planuota. Anais laikais tai būtų buvusi finansinė katastrofa, o dabar – viso labo projekto įžanga.

 

Prologas. Vaikystėje įgyti įgūdžiai visam laikui neišnyksta, bet ir nelieka tokie patys. Jie pasikeičia, kaip ir prisiminimai. Tos anksčiau laiko pražydusios tulpės dabar, kaip ir priklauso, virto svogūnėliais, kuriuos Marija ruošiasi pražydinti kitais metais. Žinoma, kovo 8-ajai, laiku. 

 

Paroda veikė kovo 15–25 d.

Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Marija Marcelionytė-Paliukė, „Po kovo 8-osios“, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.