Kelionės laiku

Reginos Šulskytės fotografijose laikas tampa išplėstine sąvoka, paneigiančia įprastinius dėsnius. Primiršti, o gal ir visai nepatirti praeities įvykiai čia susipina su jau prarasta dabartimi. Skirtingus taškus laike jungia bendra erdvė – kitas svarbus veiksnys, formuojantis fotografijų mikrovisatą. Šis uždaras vaizdų pasaulis, jau eksponuotas daugelyje Lietuvos miestų (Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune ir kituose), kovo 21 d. pasiekė ir Vilniaus fotografijos galeriją.

Cikle „Mano laikas“ (2011–2013) R. Šulskytė vieną prie kitos montuoja archyvines šeimos fotografijas ir pačios darytus kadrus. Tačiau horizontali elementų jungtis nėra atsitiktinė. Remiantis menininkės pasisakymu apie seriją, ji sąmoningai siekė, jog iš pažiūros sustingę vaizdai primintų judančios kameros slinktį. Fotografės kūryboje tai nėra visiškai naujas posūkis – panašiu formos principu paremta ir jos ankstesnė serija „Seserys“ (2006–2007). Pasirinktas „pasakojimo būdas“ čia iš tiesų veikia – iš skirtingų elementų sudaryti darbai primena kino juostą, siūlančią naratyvus, kuriuos žiūrovai gali savaip konstruoti. Pavyzdžiui, „Dviejose dienose“ supinamas ramus pasisėdėjimas kieme ir vaiko laikoma gedulo nuotrauka – tai kontrastingas mišinys, sufleruojantis apie nuolatinę gyvenimo ir mirties sankirtą. Bežodės istorijos vyniojasi tarsi ritinys ir suteikia interpretacijos galimybes, tačiau vaizdai iškalbingesni, kai skaitomi kaip poezija, ne proza. Jų tėkmę akimirkomis suardo įsiterpęs senos fotografijos kampas, kaip darbe „Elena. Vaikystės kiemas“, ar netolygus perėjimas „Įtrūkusioje dienoje“ – žiūrovui nejučia primenama apie vizualinę manipuliaciją. Apgavystė išaiškinama, bet jos atskleidimas visai nepapiktina, greičiau jau primena aklai nepasikliauti menu. Man toks kai kurių fotografijų „netobulumas“ netgi kelia susižavėjimą, nes atidengia ir patį kūrybinį procesą.

Svarbūs R. Šulskytės fotografijų dalyviai – šeimos nariai, o dar dažniau – mama ir ji pati. Kaip per „Mano laiko“ atidarymą teigė autorė, būtent praeitą vasarą išėjusiai motinai ši paroda ir skirta. Motinos motyvas nuolat kartojasi, vis pasirodo kitoje aplinkoje, tarp skirtingų žmonių. Vienur ji išnyra kaip netikėta svetimų vestuvių dalyvė, kitur žvelgia į objektyvą vyro, dukters kompanijoje ar elegantiškai rymo tarpduryje tarytum visiškai panirusi į savo mintis, visai nesiruošianti išeiti. Fotografija čia ima veikti kaip komunikacijos priemonė – tai užmegztas dialogas su praeitimi, bet labiausiai – mamos ir dukters ryšio, įsispraudusio į darbo rėmus, atskleidimas. Tokį tarpusavio santykio akcentavimą sunku būtų pavadinti banaliu. Netgi į gana stereotipiškai portretišką „Belaukiant rudens“, kur moteris supanti erdvė – paprastas  kambarys, įsiterpę kasdieniai objektai ima priminti simbolius (ant spintos kabantis švarkas – tėvo simbolis?).

Fotografijos, kuriose autorė naudoja savo atvaizdą, man pasirodė vienos įdomiausių iš visų parodoje esančių darbų. Jie – kartu ir įsirašymas į šeimos istoriją, ir savotiška autorefleksija, vidinis dialogas. Viena vertus, dėl dažno autoportreto motyvo norėtųsi R. Šulskytę lyginti su Violeta Bubelyte, bet fotomenininkių raiška pernelyg skiriasi. V. Bubelytė autoaktuose atsisako emocionalumo ir kuria atstumą tarp savojo „aš“ ir nuosavo kūno, o R. Šulskytės fotografijose vidinės būsenos gana stipriai išreikštos. „Pirmojoje komunijoje“ vienas žmogus gali pasirodyti net kaip trys skirtingos asmenybės: mergaitė, per Pirmosios komunijos švenę priklaupusi žvakių šviesoje, moteris, žvelgianti į veidrodį, ir moteris, žvelgianti iš veidrodžio. Bežiūrint į fotografiją nejučia pradeda kirbėti klausimai: kas aš buvau? Kas esu dabar? Kas sieja tą praeities mergaitę su šiandienine moterimi?

Veidrodžio motyvas pasikartoja ir fotografijoje „Pirmadienis“, tik joje atspindys siūlo dar kitokį variantą – prieš jį nieko nėra. Tėra tolėliau žemyn galva ant sofos atgulusi moteris paskleistais plaukais ir pro langą įdėmiai žvelgiantis šuo. Autoportretuose geriausiai užčiuopiamas fotografijų poetiškumas, kai kuriuose darbuose svajinga nuotaika itin stipri. Čia galima išskirti „Prisiminimus apie Nidą“ ir „Mano laiką“. Pastarajame darbe menininkė atitrūksta nuo kasdienio pasaulio ir ima levituoti, pamažu palikdama kambarį, o kita jos versija neišraiškingai žiūri šalin, nekreipdama dėmesio į šalimais vykstantį magišką reiškinį. „Prisiminimuose apie Nidą“ moteris vienu metu sugeba būti net dviejose vietose – stovėdama prie lango ji kartu ir paplūdimyje, o aplink skraidžioja paukščiai ir banguoja jūra.

R. Šulskytės taisyklėms nepavaldus laikas ir neaprėpiama erdvė įtraukia žiūrovą į nesibaigiantį sūkurį, kuriame praeitis maišosi su dabartimi. Tas pasaulis hipnotizuoja, jis siūlo daugybę galimų realybės variantų ir ragina kvestionuoti santykį su aplinka, šeima, net su sava tapatybe.

Paroda veikia iki balandžio 14 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Vilnius, Stiklių g. 4)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.