Horizontali tėkmės trilogija

Paskutiniu metu beveik kiekvienas Nacionalinėje filharmonijoje ir ne tik joje vykstantis koncertas turi kokią nors antraštę. Įsivaizduoju, kaip vargsta tas, kuriam pavesta antraštes kurti, juk su panašiais galvosūkiais susiduriame ir mes, recenzijų autoriai. Kiekvieną kartą jas perskaitę ar išgirdę per radiją sukame galvą, apie ką jos informuoja ir kam skirtos. Ko gero, skirtos tik tiems, kurie, paraginti miesto reklaminiuose skyduose „skanaus“ vaizdelio su tiesmuku reklaminiu šūkiu „Šiandien – dar didesnis!“, mėgaujasi mėsainiais su bulvytėmis. Pavartykime šio pusmečio filharmonijos bukletą: „Varis ir stygos“, „Baltijos laisvė“, „Begalinis judėjimas“, „Garsų paveikslai“, „Klasikos ir egzotikos banga“, „Nė dienos be muzikos!“ Paskutinis pavadinimas – apie koncertą, kuriame skambėjo Leonardo Bernsteino (pasirodo, tai išimti iš konteksto jo žodžiai) ir Vytauto Germanavičiaus kūriniai. Įdomu, ar šis „intriguojantis“ pavadinimas turėjo bent minimalios įtakos kovo 17 d. gausiai susirinkusiai filharmonijos publikai? Spėju, kad ne. Bet jis tikrai vertė ne vieną muzikos mėgėją pasijusti kažin kokiu provincialiu nesubrendėliu... Gal palikime tuos „išraiškingus“ pavadinimus rajono kultūros namų teminiams vakarams, o filharmonijai ir kitoms koncertus rengiančioms organizacijoms leiskime paprasčiausiai informuoti publiką, kas ir ką atliks, kaip visada darė ir tebedaro rimtos viso pasaulio koncertų salės, tarp jų ir mūsų filharmonija.

Sakyčiau, gana dirbtinai šiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pridurtas dar vienas, amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino šimtmetis. Jei jau norėta šį kompozitorių pagerbti, būtų gražiau surengti atskirą jo kūrinių koncertą. O mūsų valstybės šimtmečio vakarą prasmingai greta V. Germanavičiaus naujo veikalo papildytų populiaresni (jei siekiama gausios publikos) anksčiau kūrusių autorių retai skambantys opusai. Kad ir Balio Dvariono Koncertas smuikui, Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui, gal Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ gražiausi fragmentai. Išvardijau tik pirmiausia šovusius galvon.

Apie tai, kaip L. Bernsteino kūrinius rimtai parengė ir su ypatinga ugnele atliko Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras, nesiplėsiu. Visiems „Divertismento“ fragmentams, „Simfoninių šokių“ siuitai iš miuziklo „Vestsaido istorijos“ ir miuziklo „Kandidas“ uvertiūrai buvo suteikta tinkama raiška ir charakteris, vietomis „užverdantis“ iki griausmingo siautulio. Šiais momentais ir vėl mintyse padejuoji, kad tokiai muzikai mūsų salė per ankšta. Taigi dirigentui vis dėlto reikėtų apmalšinti gausių varinių pūtikų galią, kad neapkurtintų klausytojų. Kai kurie tutti epizodai balansavo ant pavojingos garsumo ribos. Gal tai pajutęs maestro anonsavo bisą, tylų ir jausmingą styginių fragmentą, pavadinęs jį „tikruoju Bernsteinu“, tokiu, kokį dirigentas jį įsivaizduoja. 

Tarp L. Bernsteino muzikos buvo įkomponuotas naujas, filharmonijos užsakymu sukurtas V. Germanavičiaus veikalas „Horizontali tėkmės trilogija“ smuikui ir orkestrui, kuriame solo griežė smuikininkė Ingrida Armonaitė. Naujo simfoninio kūrinio atlikimas filharmonijoje – retas ir džiaugsmingas įvykis jo autoriui, tad būtų beširdiška nepasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. V. Germanavičiaus kūryboje gausu poezijos, neskubrių apmąstymų, įsiklausymo į būtį. Tačiau šįsyk kompozitorius atsigręžė į, sakytum, gana konkrečią Lietuvos istoriją, skirtingus valstybės laikotarpius nuo pat jos gimimo. Tris kūrinio dalis pats autorius lakoniškai aptaria koncerto programėlėje: „Dalių pavadinimai yra kaip simboliai, kuriuose užkoduotas Lietuvos istorijos laikotarpis: pirma dalis „Angelus Oculus“ (Angelo akis) – tai valstybės gimimas, antra dalis „Stella Polaris“ (Šiaurinė žvaigždė) – tarsi žvaigždės kelias, kaip žvaigždė veda tautą, trečia dalis „Reflexio“ (Atspindys) – tai lyg istorinė atmintis, atspindinti senuosius valstybės simbolius postmodernioje epochoje.“ Šis klausytojui suteiktas orientyras nebūtinai nuosekliai atspindi patį kūrinio muzikos vyksmą. Atvirai kalbant, aš jį perskaičiau dabar, rašydama šį tekstą. Klausiausi kūrinio be nuorodų, tiesiog kaip pačia muzika kuriamą naratyvą. Jis, beje, išreikštas iš tiesų gana stipriai, niekaip negalėtum pasakyti, kad ši muzika – garsų abstrakcija.

Smuiko santykis su orkestru gali būti lyginamas su apmąstančio istoriją subjekto minčių trajektorijomis, judančiomis labai tvirtai ir emocingai. Į šį vaidmenį puikiai įsijautė ir virtuoziškai jį atliko Ingrida Armonaitė, savo partiją griežusi ypač valingai ir raiškiai. Netgi sakyčiau, kad ji valdė ne tik sau skirtą, bet ir viso orkestro muziką, suteikdama jai, žinoma, kartu su dirigentu, įspūdingus garsų pavidalus. Man labiausiai patiko pirmoji dalis, kurioje smuikui skirtą muziką jungė kompozitoriaus pasirinkta įsimenanti garsų seka ir spalvingas bei dinamiškas, vietomis sproginėjantis orkestras. Viename epizode pasigirsta liaudies melodija (V. Germanavičius pakomentavo, kad tai Klaipėdos krašto daina), bet ji niekaip neplėtojama, atsiranda iš niekur ir dingsta. Matyt, autorius ją panaudojo kaip iš tiesų „užkoduotą“ simbolį. Antroje kūrinio dalyje solavo perkusininkas Saulius Astrauskas, įvairiais mušamaisiais kūręs skirtingų tembrų skambesius, kompozitoriaus žodžiais, „įsivaizduojamą kosminę erdvę“. Gal pirmąsyk filharmonijos scenoje išgirdome ir pamatėme retai naudojamą į skardinį puodelį panašų instrumentą, kurio angliškas pavadinimas Spring Drum. S. Astrauskas virtuoziškai išgauna įvairiausius garsus, šį kartą – dar ir keistokus atodūsius. Finalas įsiminė kaip dinamiškas greitas bėgimas, kuriam vadovavo įvairiais laužytais arpeggio energingai šuoliuojantis smuikas.

Kodėl kūrinys pavadintas „Horizontalia tėkmės trilogija“, atsako autorius: „Horizontali tėkmė gali būti lyginama su upės tėkme, keliaujančia laiko segmentais.“ Tačiau man iškart kirba klausimas: kodėl antroji dalis iškrenta iš tos bendros tėkmės ir nukeliauja net į kosmosą? Iš pirmo plano dingsta ir smuikas, kurį šiame kūrinyje vis dėlto suvoki kaip soluojantį instrumentą, o visą kūrinį – kaip koncertą smuikui su orkestru.

Tačiau tai tik man kilę klausimai, kompozitorius į juos neprivalo reaguoti. Kūrinys jau užbaigtas, jis įdomus ir, tikiuosi, bus dar nesyk atliekamas.