7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasižvalgymas pro pušų šakas

Apie projekto „Tapatybė. Faktai ir mitai“ parodą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje

Kristina Stančienė
Nr. 13 (1250), 2018-03-30
Dailė
Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą. Melsvos pušų šakos supa ir miesto kultūros centro kino ir parodų salę, kurioje vasario 16–kovo 18 d. veikė šiuolaikinių Lietuvos menininkų paroda „Tapatybė. Faktai ir mitai“, skirta valstybės šimtmečiui paminėti. Užsiminiau apie pušis, nes modernaus parodų salės pastato ir gamtos dermė kažkaip savaime persikėlė ir į parodos ekspoziciją, kurioje atsirado nemažai gamtos ir kultūros sankirtų. Be to, Varėnos ir viso šio krašto tapatybė, žinoma, yra kuo glaudžiausiai „suaugusi“ su mišku, grybais ir uogomis. Rašau apie parodą, nes tikiu, kad šalia griausmingų ir pompastiškų „didžiųjų“ vasario 16-osios renginių reikia pasakoti ir „mažąsias“ šimtmečio istorijas, įvykius regionuose. Juk nedidelėje terpėje viskas, taip pat ir kultūros procesai, vyksta kiek kitaip – bendraujama akis į akį, žmonės yra mažiau išlepinti dėmesio ir renginių.

Paroda, kurioje dalyvavo keliolika menininkų iš Vilniaus ir keletas Varėnos rajone gyvenančių ir dirbančių kūrėjų, išėjo anaiptol ne „proginė“, o neformali, marga, rimta ir (auto)ironiška, gerąja prasme eklektiška. Juolab, taip sutapo, kad beveik visi jos dalyviai – dailės mokyklų mokytojai, Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.

Parodos tema apima įvairiausias „lietuviškumo“, tapatybės (nebūtinai „tautinės“) apraiškas – vizijas, (auto)mitologiją, pokštus, kūrinius su meninės dokumentikos požymiais. Nesureikšminu griežtos kūrinių atrankos, nors čia ir slypi pavojus „pritempti“ darbus prie atitinkamos tematikos (jie nebuvo sukurti specialiai parodai). Vienų autorių prašiau konkrečių kūrinių, kiti, bendrai pasitarus, pateikė darbų savo nuožiūra.

Tarkim, Vygantą Paukštę parodoje pristačiau per kelis jo tapybos darbus, kuriuos skiria beveik 20 metų laiko tarpas. Kadaise, tik pradėjus galvoti apie šią parodą, iš atminties užkaborių išniro miglotas prisiminimas apie jo paveikslą, kuriame neva vaizduojamas gluodenas – bekojis driežas. Nelabai būdinga Paukštei, tiesa? 1990 m. (taigi formaliai – dar sovietinėje Lietuvoje) nutapytas paveikslas atsidūrė parodoje, per visą jo ilgį tįsta raštuotas roplio kūnas. Virš jo palinkusios gedulingos, tarsi atgailaujančios figūros. Paukštės braižas atpažįstamas, bet kartu kitoks. Viskas skaidru, perregima, daug neužteptos drobės. O jo istorija – tikra šiuolaikinė „Eglės žalčių karalienės“ variacija. Apie 1990-uosius menininkas su šeima įsigijo sodybą Varėnos rajone. Tvarkydamas jos kiemą, viename užkampyje aptiko jam, miestiečiui, tuomet dar visiškai nepažįstamą vietinės faunos atstovą – taikiai snaudžiantį stambų gluodeną (sakoma, kad šis driežas gali užaugti iki gero pusmetrio). Susidūrimas baigėsi visai kaip pasakoje: Žilvinas – gluodenas – žuvo dėl žmonių tamsumo ir trumparegiškumo. Taigi paveikslas – tai ir išpažintis, atsiprašymas, ir stipri, nesuvaidinta emocija, pasakojimas apie dabarties žmogaus santykį su gamta.

Na o visa parodos ekspozicijos struktūra susiklostė netgi kiek „bažnytiškai“. Šios parodų erdvės interjeras yra modernus, tačiau griežtas, skaidomas aštroko nišų ir puskolonių ritmo, dėmesį blaškančių techninių elementų (jungiklių, radiatorių, durų, etc.). Parodos architektūrą kūręs Mantas Maziliauskas centrinėje jos dalyje sukomponavo monumentalią ir įtraukiančią tapybos darbų kompoziciją, kuri erdvės netobulumus visiškai niveliavo. Tai didžiulė Lino Liandzbergio drobė „Trispalvės dėlionė“ (2017) pačiame jos centre, rodoma pirmą kartą, savo moderniais elementais besisiejanti su parodų salės charakteriu, o kartu kalbanti apie „virtualaus“ dabarties žmogaus žvilgsnį į istoriją, apie naujųjų technologijų regos lauke netikėtai iškylantį lietuvišką gamtovaizdį. Greta – siurrealistiniai, smulkiais potėpiais mirgantys Broniaus Gražio darbai – tapyba ant drobės ir šmaikštus asambliažas, sukurti 2004–2005 metais. Juos jungia lietuviško lito reminiscencijos, šiandien skambančios tarsi skvarbi nuojauta, išsipildžiusi pranašystė. Taip pat – Danutės Gražienės kūriniai. Tačiau ne grafika, o tapyba, nors šią menininkę nuo seno žinome kaip puikią grafikę ir piešėją. Du nedidelio formato jos darbai – tikrų tikriausia premjera, nes, pasirodo, Danutė tapo įvairiuose pleneruose, tačiau šių kūrinių parodose neeksponuoja. Teptuko prisilietimas paveiksluose atrodo minkštas ir švelnus, o dailininkės pastebėti gamtos, kasdienybės vaizdai – panirę į rūką, apgaubti tylos ir rimties. Paprasčiausiame motyve – saulės apšviestame vieškelyje – nutįsta paslaptingi šešėliai, o žmogaus figūra peizažo fone iškyla kaip paslaptingas statistas, galbūt – burtininkas ar pasakos personažas.

Toliau pagal salės perimetrą išsidėstė kiti „tapatybių“ vaizdiniai – pavyzdžiui, Jono Vaitekūno „13 auditorija“ yra jo vizitinė kortelė, gal net užmaskuotas dailės mokyklos mokytojo „pažymėjimas“ (nes vaizduojama viena Justino Vienožinskio dailės mokyklos klasė, kurioje Vaitekūnas daugiausia dirba) ir kartu savotiška tapytojo tapatybės manifestacija.

Itin „tapytojiškas“ ir autorefleksyvus – Vidos Sevrukienės darbas „Žemė“ (2005), supintas iš tapytojos supjaustytų jos pačios kadaise nutapytų paveikslų. Jis primena ir apie senuosius liaudiškus amatus, ir amžiną menininko savinaikos problemą. O sodrios, gilios spalvos arba dirvožemio koloritas – tai nenutapomos, chimeriškos natūros metafora. Užtat Valdemaro Šemeškos paveikslas – ekspresyvus susiraizgiusių, apsnigtų vynuogienojų šakų vaizdas „Vynuogės žiemą III“ (2017) – tarsi nei itin „lietuviškas“, nei proginis. Juk peizažas – vienas universaliausių dailės motyvų. Tačiau ši drobė kartu atrodo kaip gynybinė siena, užtvara, neleidžianti išvysti, kas yra už šakų, sauganti privatumą, galbūt – vidinį pasaulį ir vertybes. Šį pojūtį dar labiau sustiprina atvira, fragmentiška kompozicija – nežinai, kiek dar ši užtvara tęsiasi už fizinių paveikslo ribų. Labai įdomu buvo ir trumpai pasisvečiuoti šio tapytojo, kone legendinio Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos mokytojo dirbtuvėje. Iškart atkreipiau dėmesį į ekspresyvius piešinius ant dirbtuvės sienos – tai jo mokinio Emilio Vėlyvio paauglystės laikų autoportretai.

Kaip tam tikras kūrybinis metodas ir kartu savosios istorijos, biografijos fiksavimas parodoje labai svarbus ir Eglės Ridikaitės darbas iš 2013 m. ciklo „Palikimas. Babutas skarialas“, tikriau, kokybiška skaitmeninė jo reprodukcija, kurią parodai maloniai paskolino galerininkė Vilma Mačianskaitė, sugalvojusi puikų būdą Eglės darbus saikingai tiražuoti, o svarbiausia – paversti kur kas paprasčiau eksponuojamais.

O Eglės Gineitytės darbai parodoje – tai jautrios savistabos vaizdiniai, perteikiami jai vienai būdingu suprematistiniu ar net „ikoniniu“ būdu, per išgrynintas, apibendrintas formas. Štai mišrios technikos darbas „Mama ir vaikas“ (2017), parodoje kybojęs aukštai virš durų, vėlgi, tarsi bažnyčioje – tai tikra motinystės ikona. Portretiniai figūrų siluetai čia nulieti bituminiu laku, kuris, kaip sakė menininkė, stebuklingai plinta popieriaus paviršiuje, pratęsdamas kuriančiojo rankos judesį, o priklijuotas baltas popieriaus lakštas, žymintis moters veidą, regisi tarsi Sigito Gedos teksto miuziklui „Velnio nuotaka“ replika: „tai mūsų motinos baltą veidą aš matau“. Ši sąsaja piršosi ir todėl, kad Eglės tėvas Adomas Gineitis kūrė legendinio muzikinio filmo choreografiją, o ir pati menininkė yra sakiusi, kad „Velnio nuotaka“ – vienas jos labiausiai mėgstamų visų laikų kūrinių.

Žvelgiant į Manto Maziliausko tapybos darbą „Sidabro metas“ (2017), kuriame kortos principu įkomponuotas autoportretas su Jono Basanavičiaus skulptūros Jurbarke silueto atspindžiu, neapleidžia mintis, kad šis menininkas net ir „oficialias“, progines temas geba perteikti natūraliai, gaiviai, o svarbiausia – nuoširdžiai. Kad jis tai gali, jau įrodė projektuodamas interjerus Vilniaus J. Basanavičiaus gimnazijoje. Bendradarbiauti su jokių konvencijų ir tabu nevaržomu Mantu buvo linksma – jis smalsiai, kartais gal net rizikingai tyrinėjo Varėnos atmosferą: kalbino vietinius girtuoklius, vakarojančius ant suolelio arčiausiai įėjimo į parodų ir kino salės pastatą (nutarėme, kad kultūra juos instinktyviai traukia). O Valkininkų degalinės operatorių draugiškai privertė atmintinai išmokti frazę: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“, kuri, atlaikiusi sovietmečio siaubus, iki šiol puikuojasi ant 1930 m. Petro Tarabildos sukurto paminklo Vytautui Perlojoje.

Tapatybės tema plačiai ir įvairiai išsiskleidė ir kitų parodos dalyvių darbuose. Ievos Paltanavičiūtės erdviniai objektai iš tikrų tikriausio neperšaunamo stiklo su trapiais menamų senovės karių šarvų, ginkluotės piešiniais, besisiejantys su gintimi, apsauga, tvirtumu, parodoje intrigavo daugelį lankytojų. Ironiškoji Marta Vosyliūtė, parodai pateikusi žinomą savo tapybos darbą „Viskuo pasirūpinta“ (2015), prašė pabrėžti, jog kebabai (pagal paveiksle vaizduojamą situaciją) yra labai svarbi Lietuvos kultūros dalis. Keramiko Valdo Aničo darbuose, naudojant seną gerą rasto daikto panaudojimo būdą, atgijo kaitrios ugnies užgrūdintos šamotinės plytos iš „Dailės“ kombinate kadaise veikusių degimo krosnių. Reinterpretavimo, simbolinio bendradarbiavimo strategiją pasirinko ir Rūta Šimelionytė, tik atsigręždama į savo šeimos istoriją. Į savo tėvo, žinomo architekto Sauliaus Šimelionio (1958–2009) brėžinį, kuriame pažymėtas vienas menininkės šeimai priklausančios sodybos Dargužiuose, Varėnos rajone, pastatas, ji jautriai įterpia savo tapybinį fragmentą, parodydama, kad artimuosius siejantis ryšys nepavaldus laikui.

Rasa Noreikaitė-Miliūnienė parodoje pristatoma kaip nuosekliai geležinkelio tematika dirbanti menininkė, nuolat besisemianti įspūdžių iš traukinių dundesio, vaizdų, pamatytų pro traukinio langą, mažųjų Lietuvos miestelių peizažų. Jurgitos Jasinskaitės keramikos darbai su lazeriniais dekoliais vedė ir į lietuvišką pelkę, ir link tipiško miestiečio stalo, kurio dažniausiai neįsivaizduojame be bulvių. Kristijonas Miliūnas niūriame paveiksle „Koralai IV“ (2007) dalinasi įspūdžiais iš sutemų apgaubtos savo „gimtinės“ – Karoliniškių mikrorajono, kuriame užaugo. Blausaus gatvės žibintų švytėjimo iš tamsos čia išplėšiami tipiški prekybos centro, nykių daugiabučių siluetai. Gedimino Piekuro „Verba“ (2017) – kamerinė skulptūra iš rausvų Vilniaus senamiesčio grindinio akmenų, dažnai negailestingai lupamų vykdant miesto infrastruktūros pertvarkymo darbus, savo ekspresyviai suraižytu paviršiumi kalba apie gamtos gyvybingumą, apibendrina laiptuotą, ritmišką tradicinės verbos siluetą. Vyresniojo Gedimino brolio Marijaus Piekuro kolekcija nustebino miniatiūrinių tapybos formų ir juvelyrikos meno derme.  

Ryškiu vizualiniu ir prasminiu parodos akcentu tapo Rūtos Glinskytės-Kavaliauskienės ir Nerijaus Kavaliausko instaliacija, dėl kurios pavadinimo gerokai pasiginčijome. Autorių valia ši besiraitanti kompozicija, knibždanti didžiulių vynuoginių sraigių, pagamintų iš lengvo sintetinio akmens, turėjo vadintis tiesiog „Spengla“, prisimenant Naujuosiuose Valkininkuose veikusius vaikų globos namus, kuriuose Nerijus dėstė keramikos pagrindus. Gausi Rūtos ir Nerijaus šeima ne tik tuo susijusi su globos įstaiga – jų namuose auga ne vienas „Spenglos“ globotinis. Simboliška, kad vieną jų, praeityje neramiu būdu garsėjusį Adą (įamžintą ir 2009 m. Inesos Kurklietytės dokumentiniame filme „Būti mylimam“), jau senokai išleidę į savarankišką gyvenimą, nepaprastą parodos atidarymo vakarą Kavaliauskai džiaugsmingai šventė ir jo dukrelės gimimą. Pasinaudodama kuratoriaus privilegija, pavadinimą nusvėriau į daugiaprasmiškumo pusę, siūlydama darbą vadinti „Mobiliosiomis figūromis“, siejant jį su heraldine kompozicija, nes sraigės motyvas buvo tapęs ir Nerijaus sukurto vaikų globos namų herbo akcentu. Tačiau pavadinimas nekeičia kūrinyje slypinčios (auto)ironijos ir kolektyvinės – šeimyninės kūrybos prasmės. Instaliacijoje besigrūdančios sraigės – tai dekoratyvinės sodo skulptūros, gausios šeimos gerai įvaldytas amatas, prie kurių prisiliečia beveik visi suaugę ir maži Kavaliauskai.

Nors ne visi parodos dalyviai yra kaip nors susiję su Varėnos kraštu, galutinai geografines jos „ribas“ sutvirtino per atidarymą publikai pademonstruota nuostabioji Žilvino Landzbergo ir Gedimino Šiaulio videonistaliacija „Saga“, daugelio varėniškių tikrai pamatyta pirmą kartą, priminusi apie, deja, vis dar neatgyjančią Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybą buvusioje vaikų tuberkuliozės ligoninėje „Pušelė“. Beje, tokiems kūriniams Varėna turi kuo puikiausias sąlygas – nedidukę, modernią kino salę, kurioje beveik kasdien demonstruojami įvairūs kino filmai.

Parodai pasibaigus vis dar gyvi jos įspūdžiai, malonios susitikimų su vietos žmonėmis akimirkos. Prisimenu, kad per parodą apėmusį nuovargį mėginau nuvyti savaip, „pagoniškai“ – prisiglausti prie tvirto pušies kamieno. Labai geras, apvalantis jausmas.

Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Eglė Gineitytė, „Mama ir vaikas”. 2015 m.
Eglė Gineitytė, „Mama ir vaikas”. 2015 m.