Kinas
Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.
Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.
Gilesnėms refleksijoms (tegu ir režisierės) filme laiko (arba noro) nelieka, užtat kuriama dar viena pastarųjų metų lietuvių kino itin pamėgta Lietuvos istorijos versija. Kabaraitė beveik neįdeda į filmą veikėjų prisiminimų apie tarpukario Lietuvą – tik viena senolė prisimena, kaip tėvas ją siuntinėjo į mokyklą pasiklausyti radijo žinių apie Dariaus ir Girėno skrydį. Mažai klausimų ir apie asmeninį, kasdienį gyvenimą ar jausmus sovietmečiu. Daugiausia „100 metų kartu“ personažai kalba apie karą ir pokario trėmimus, leisdami režisierei įtvirtinti požiūrį į Lietuvą – kitų tautų nusikaltimų auką.
Dviejų „Kvėpavimo į marmurą“ (Lietuva, Latvija, Kroatija, 2018) pradžioje nuskambėjusių ir pagrindinę veikėją apibūdinančių detalių – Izabelė rašo apie filosofinį lygmenį Vandos Juknaitės kūryboje ir sunkiai sergančiam sūneliui prieš miegą skaito kičinę pasaką apie Džonataną Livingstoną Žuvėdrą – užtenka, kad ji sukeltų antipatiją. Panašių pretenzingų, isteriškų, ypatingomis bei dvasingomis besijaučiančių ir kitiems nurodinėjančių, kaip gyventi, moterų teko sutikti ne tik lietuvių rašytojų kūriniuose, bet ir gyvenime. Kodėl būtent tokia moteris, aprašyta Lauros Sintijos Černiauskaitės romane, sudomino režisierę Giedrę Beinoriūtę, nesupratau. Nesupratau, ar ji nori perspėti, ar apdainuoti, ar, greičiausiai, vis dėlto suprasti vargšės Izabelės likimą. Toks klausimas ne atsitiktinis, nes moterims lietuvių filmuose vis nesiseka: jos arba nustumtos į istorijos užkaborius ir tik paryškina pagrindinio veikėjo dvejones (aistras, klaidas...), arba atsiskleidžia tik santykiuose su vyrais ir jų įkūnijama valdžia. Juk net vargšė Emilija iš Laisvės alėjos priversta ne tik kovoti už teisę būti savimi ir sakyti tiesą, bet dar grumtis dėl mylimo vyro.
Tačiau debiutinis Beinoriūtės pilnametražis vaidybinis „Kvėpavimas į marmurą“ prasideda ne kaip filmas apie besiblaškančią trisdešimtmetę moterį. Iš pradžių atrodo, kad tai bus vaikų istorija. Mat Izabelė (Airida Gintautaitė) priverčia vyrą įvaikinti keistą berniuką Ilją, nors ją nuo to ir atkalbinėja vaikų namų direktorė Beatričė (Guna Zarina). Beinoriūtė neatskleidžia įvaikinimo motyvų – iš pradžių atrodo, kad tai buvo kaprizas: Izabelė pamatė Ilją ir suprato, kad būtent šio vaiko jai reikia. Paskui suabejojau, gal teisus Izabelės sūnus Gailius, manantis, kad Ilja taps pakaitalu, kai jis numirs. Santykiai su Ilja nesiklosto, net kantrusis Izabelės vyras Liudas (Sigitas Šidlauskas) nesugeba užmegzti kontakto. Tačiau pasakojimas juda pirmyn ir Liudo romanas su Beatriče išprovokuoja Izabelės prievartos protrūkį. Akivaizdu, kad moteris turi psichikos problemų, bet Beinoriūtė atsisako jas aiškinti, palikdama tai antrai filmo pusei, kai po sūnaus mirties Izabelė sudegins idiliškus savo namus kaime ir atsidurs steriliame Liudo bute Vilniuje. Regis, Beinoriūtė į vieną filmą sudėjo kelis – apie nelaimingus vaikus, apie atstumtą moterį, apie naikinantį kaltės jausmą, bet visiems tiems pasakojimams sujungti mechaniškai pasinaudojo Izabele, kurią pasiaukojamai suvaidino Airida Gintautaitė. Stambūs jos planai – ne tik aktorės, bet ir operatoriaus Audriaus Kemežio, kuris filmą užbaigė mirties patale, meistriškumo liudijimas. Kemežys puikiai materializavo ir vizualines Beinoriūtės intencijas – prasmių kūrimo svorį suteikti ne žodžiams, o vaizdams, ypač kai pabrėžia pagrindinį filmo supriešinimą – natūralų, jaukų gyvenimą gamtos apsuptyje, kurį sugriauna pati Izabelė, ir nuo bet kokių emocijų apvalytą Liudo butą Vilniaus Šanchajuje pastatytame daugiaaukštyje. Tačiau tas archajiško kaimo ir modernaus miesto lyginimas, deja, sugrąžina „Kvėpavimą į marmurą“ prie įprasto banalaus diskurso apie lietuviškas vertybes ir lietuvių filmų klišių. Todėl finale rodoma zoologijos sode įkalinta lapė – dar vienas režisierės bakstelėjimas pirštu nesupratingiems žiūrovams – tik dar labiau paryškina sustojusio lietuvių kino laiko įspūdį.
