Vienas didžiausių visokių švenčių malonumų yra saldus nieko nedarymas. Jį puikiai papildo filmų žiūrėjimas televizoriaus ekrane. Neskatinu mielų skaitytojų masiškai tapti oblomovais (1859 m. parašyto Ivano Gončiarovo romano veikėjas buvo sibaritas, mėgęs ramybę, įkvepiančią kurti ir fantazuoti gulint lovoje – red. past.), nors visai noriai susikeisčiau su Oblomovu vietomis.
Siūlau kelis televizijų dar „nenugrotus“ filmus ir pirmiausia 2016 m. Stepheno Frearso sukurtą „Maištingą sielą“ (TV3, balandžio 2 d. 23.35). Jo herojė – ypatinga moteris Florence Foster Jenkins (1868–1944), bankininko duktė ir didžiulių turtų paveldėtoja. Dar ji buvo prisiekusi melomanė, vadinta blogiausia visų laikų dainininke, ir tikrai veikli moteris. Jos bičiulis ir agentas St. Clair Bayfieldas papirkinėdavo žurnalistus, kad šie rašytų netiesą ar bent nerašytų tiesos apie Florans pasirodymus, tačiau prisimerkdavo net garsusis Arturo Toscanini.
Šią moterį komiškos XIX a. damos stiliumi suvaidino Meryl Streep. Nors jos herojė ir daro kvailystes, ji niekad nesiliauja būti gerai išauklėta. Be to, ji dar ir drąsi, tad visai tinka būti pavyzdžiu šių laikų bebalsiams. Tik šie, deja, visai neišauklėti. Filme rodomi Antrojo pasaulinio karo metai, kai prabangiame Niujorko viešbutyje gyvenančią Florans vis dažniau apima noras koncertuoti. Jos svajonė – pasirodymas „Carnegie Hall“, į kurį Florans nori pakviesti į karą vykstančius amerikiečių kareivius... Tačiau „Maištinga siela“ – vis dėlto Hugh Granto, kuris vaidina Florans agentą, filmas. Anksčiau romantinėse komedijose aktorius papirkdavo savo žavesiu, bet jo suvaidintas St. Clair Bayfieldas – senstantis mergišius, nevykęs aktorius, netikras džentelmenas, gal net benkartas – tikrai daugiabriaunis ir daugialypis vaidmuo. Tačiau, ko gero, jo herojus vienintelis tikrai myli Florans.
LRT (31 d. 23.35) parodys Juliano Jarroldo komediją „Naktis be karūnos“ (2015). Tai fantazija apie britų karaliaus dukteris, kurios svajoja atsidurti tarp paprastų žmonių. Tokia proga pasitaiko 1945-ųjų gegužės 8 dieną, kai Churchillis paskelbė, kad pasibaigus karui galima leisti sau „trumpą džiaugsmo akimirką“. Tad rūmuose tarsi vienuolyne uždarytos kunigaikštytės nusprendžia pasidžiaugti pergale kartu su tauta. Būsimai karalienei Elžbietai II (Sara Gadon) – devyniolika metų, jos seseriai Margaritai (Bel Powley) – penkiolika, jų laukia naktiniai nuotykiai, atsitiktiniai gerbėjai, šokiai, pavojai ir marios alkoholio. Nors, regis, Jarroldas iš tikrųjų sukūrė filmą, garbinantį vidutinybes bei gebėjimo susilieti su minia privalumus.
Johnas Sturgesas – vienas tų klasikinio Holivudo kūrėjų, kurie išpuoselėjo vesterno žanrą. 1972-aisiais pagal garsaus detektyvų rašytojo Elmore’o Leonardo scenarijų jo sukurtas „Džo Kidas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val.) – jau vėlyvojo režisieriaus kūrybos laikotarpio filmas. Tačiau vesternai, kuriuose vaidina Clintas Eastwoodas, patys savaime yra didelis malonumas, nes niekas Laukiniuose Vakaruose nėra toks ciniškas ir teisingas, kaip jo herojai. „Džo Kide“ jis vaidina buvusį „galvų medžiotoją“, apsiimantį sugauti meksikiečių gaują. Tai užsakė padaryti žemės magnatas Frenkas Harlanas (Robert Duvall), kuriam nepatinka meksikiečių vykdoma „žemės reforma“. Kidas nenujaučia, kad jo ir Harlano požiūris į moralę skiriasi...
Toms, kurioms Eastwoodo šlovinamas vyriškumas nepriimtinas, LRT Kultūra (3 d. 22.10) siūlo Lucile Hadžihalilovic filmą „Evoliucija“ (2015). Jo scenarijų režisierė parašė kartu su „Sangailės vasaros“ autore Alante Kavaite. Veiksmas nukels į salą, kurioje gyvena tik moterys ir jų sūnūs. Čia gyvena ir dešimtmetis Nikolas, kuris nujaučia, kad kažkas yra negerai. Kasdien jam kyla vis daugiau klausimų. Kartu su kitais berniukais jis siunčiamas atlikti keistų medicininių procedūrų ir įtartinų tyrimų. Berniukas pradeda nepasitikėti motina, nori suprasti, ką daro moterys naktį, kai vaikai miega. Visas šis pasvarstymas apie motinystę įvilktas į poetinius naktinio košmaro vaizdinius. Bijau, kad tokių neišvengsite ir užsibuvę prie šventinio stalo.
Jūsų – Jonas Ūbis
