7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Afrotopija

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis.

Mane pakvietė į tikrą nuotykį

Vienintelė kino garsenybė Seano Bakerio „Floridos projekto“ filmavimo aikštelėje buvo Willemas Dafoe. Pateikiame Jegoro Moskvitino interviu su aktoriumi, išspausdinto meduza.io, fragmentus.

 

Seanas Bakeris – ne iš tų režisierių, kurie mėgsta filmuoti garsius aktorius. Kaip pas jį patekote?

Stebėjau Seaną – ne visus jo darbus, nors, žinoma, jo „Mandarinas“ man padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo taip įdomu, kad pradėjau ieškoti jo interviu. Ir kai sužinojau, kad jis pradeda naują projektą, pats paskambinau. Gavau scenarijų. Istorija pasirodė labai graži. Pasakiau Seanui apie tai, sutarėme susitikti ir tada jis paaiškino, kad nori viską filmuoti labai paprastai. Man patiko toks požiūris, bet dar labiau mane nustebino, kad filmas bus apie pasaulį, apie kurio egzistavimą aš net nenujaučiau. Seanas tikrąja to žodžio prasme pasiūlė man pasinerti į šį pasaulį, susieti profesionalius ir neprofesionalius aktorius, filmuoti veikiančiame motelyje, kur gyvena paprasti žmonės, kurti pabrėžtinai realistiniu stiliumi. Mane pakvietė į tikrą nuotykį!

Lietuvos kultūros labui

Apie savo 1998 m. įkurtą fondą Saulius Karosas ne kartą yra sakęs, jog tai viena maloniausių jo veiklos sričių. Kovo 28 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengtu koncertu fondas paminėjo veiklos dvidešimtmetį. Sveikindamas koncerto dalyvius ir klausytojus S. Karosas linkėjo, kad fondas gyvuotų daug metų, kad puoselėtų Lietuvos kultūrą, kuriai dėmesio niekada nebūna per daug.

Žmonių stebėjimas

Apie menininkę Reginą Pečiulytę sužinojau iš negausių internetinėje erdvėje rastų biografijos nuotrupų. Dailininkė yra baigusi dailės istorijos ir teorijos studijas VDA, studijavusi filosofiją ir rusų filologiją. Šis platus humanitarinių interesų spektras perša mintį, kad ir kūrybinėje veikloje autorė turėtų domėtis žmogaus būsena, ieškoti giluminių atsakymų į klausimus, kurie iškyla kiekvienam – kas mes, iš kur atėjome ir kur einame?

„Kino pavasaris“: žmonės ir žemynai

Britų aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas jau keliavo po geriausius Anglijos („Kelionė“) ir Italijos („Atostogos Italijoje“) restoranus, o šįkart Michaelas Winterbottomas juos išsiuntė į Ispaniją – Don Kichoto ir Sančos Pansos šalį, kur jie važinėja „Range Rover“ visureigiu, skaitinėja „Lonely Planet“ (šičia lietuviškų komedijų kūrėjai galėtų pasimokyti paslėptos reklamos – product placement – gudrybių ir subtilybių), kerta šviežias krevetes ir chorizo, parodijuoja žymius žmones (Micką Jaggerį, Johną Hurtą, Marloną Brando, Anthony Hopkinsą, Ianą McKelleną, Davidą Bowie) ir, priešingai nei amerikietiškuose „draugelių filmuose“ (buddy movies), su kuriais šis filmas galėtų būti palygintas, dar spėja šį tą pasakyti apie gyvenimą, draugystę bei apskritai Senąjį žemyną, kurį visais laikais siaubė kitataučiai ir kitaminčiai, tačiau po savęs paliko ne tik griuvėsius, bet, paradoksalu, ir kultūrą – būtent jos neturi finalinį „Alach akbar“ sušukę ginkluoti vyrai, sėjantys vienintelę, mirties, kultūrą.

Kaip teatre už(si)auginti kūrybiškumą?

„Kaip užsiauginti savo kūrybiškumą?“ – taip vadinosi dramaturgės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos paskaita uostamiestyje šį pavasarį jau šeštą kartą vykusiame festivalyje „Jauno teatro dienos“ (JTD). Būtent šis klausimas puikiai apibūdina pagrindinę šio festivalio dalį sudarančių kūrybinių pratybų (teko girdėti, kad terminas „dirbtuvės“ netinkamas) tikslą ar, tiksliau, rezultatą. Kovo 12–17 d. Klaipėdos jaunimo teatro kvietimu uostamiestyje susirinko apie šimtą jaunosios kartos teatro, kino ir šokio kūrėjų, kurie dalijosi idėjomis, patirtimis ir pažino vieni kitus.

Kino naujienos trumpai

Kovo 27 d. mirė prancūzų aktorė Stéphane Audran. Jai buvo 85-eri. Audran suvaidino dvidešimt penkiuose vieno Naujosios bangos pradininkų Claude’o Chabrolio filmuose ir buvo vadinama jo mūza. Pirmąkart kino ekrane aktorė pasirodė 1957 m., tačiau pripažinimas atėjo, kai 1959-aisiais ji suvaidino Chabrolio filme „Pusbroliai“ („Les Cousins“) – rūsčiame žvilgsnyje į provinciją ir smulkiuosius buržua. Susitikimas su Chabroliu nulėmė aktorės karjerą ir asmeninį gyvenimą – Audran ir Chabrolis susituokė 1964 m., kai aktorė išsiskyrė su Jeanu-Louis Trintignant’u. Chabrolio filmuose Audran suvaidino geriausius vaidmenis. Filmuose „Neištikima žmona“ („La Femme  infidèle“, 1968), „Mėsininkas“ („Boucher“, 1969) ir kituose Audran sukūrė aristokratiško grožio, elegantiškas, šaltakraujiškas, bet aistringas moteris. Už motinos vaidmenį Chabrolio filme „Violeta Nozjė“ (1977) Audran buvo apdovanota „Cezariu“.

 

Audran vaidmenys sužavėjo ne tik Luisą Buñuelį, pakvietusį ją vaidinti filme „Kuklus buržuazijos žavesys“, bet ir Samuelį Fullerį, Claude’ą Sautet, kitus garsius kino kūrėjus. Po išsiskyrimo su Chabroliu 1980-aisiais, Audran ir toliau vaidino jo filmuose, o kitų režisierių filmuose mielai kurdavo ir vulgarias, piktas, nemalonias veikėjas. Tačiau vieną svarbiausių vaidmenų Audran vis dėlto sukūrė ne prancūzų kine, o filosofiniame danų režisieriaus Gabrielio Axelio filme „Babetės šventė“ (1987).

Jaunatviška ir skatinanti susimąstyti

Tai jau antras stambus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos projektas Nacionalinės filharmonijos scenoje. Prieš dešimtmetį, vadovaujami dirigentų Michelangelo Galeati (Italija) ir Roberto Šerveniko, LMTA studentai ir absolventai atliko vienaveiksmę Giacomo Puccini operą „Džanis Skikis“.

Kad mums lemties būtų leista

Rimo Tumino „Edipas“ keliauja po pasaulį ir ieško savo tikrojo likimo. 1998 m. gruodžio 19 d. „Edipas karalius“, kurį režisavo Tuminas, tapo pirmuoju didelės formos draminiu kūriniu po to, kai tų pačių metų rugpjūčio 3 d. Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas.

Jaunystės ir brandos ženklai

Praėjusi savaitė kaip reta buvo dosni įvairialypių tarptautinių muzikinių įspūdžių praalkusiam ieškotojui. Fortepijoninės ir kamerinių ansamblių muzikos srautas VIII tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse teikė galimybę intensyviai dalyvauti ambicingoje, per kelis turus išsidriekusioje „mažų koncertų“ (tą „mažumą“ lėmė reglamentuota pasirodymų trukmė) programoje.

PUSLAPIS
IŠ
1003