Lietuviškus kino filmus siūlanti žiūrėti platforma KinoFondas.lt, nuo gruodžio mėnesio kviečia susipažinti ir su geriausiu Europos kūrėjų kinu. Šįkart pristatome režisierių austro Ulricho Seidlio ir švedo Rubeno Östlundo filmus. Kūrinius pristato kino kritikas Gediminas Kukta.
Vyras, rūsyje įsirengęs kambarį su svastikomis, nacių vėliavomis ir uniformomis („Rūsyje“). Moteris, bažnyčioje prisipažįstanti, jog pamąsto apie sutuoktinio nunuodijimą („Jėzus, kurį pažįstate“). Dvi girtos paauglės, įžeidinėjančios autobuso keleivius („Atsitiktinumai“). Turistai, šaudantys į žirafas, o paskui besifotografuojantys prie merdėjančio gyvūno („Safaris“). Modeliu dirbanti mergina, kartas nuo karto pasididinanti krūtinę („Modeliai“).
![]() | ![]() | ![]() |
Mirė Jurajus Herzas
Balandžio 9 d. Prahoje mirė kino režisierius, aktorius ir scenaristas Jurajus Herzas – vieno geriausių visų laikų čekų filmų „Lavonų degintojas“ (1968, pagal Ladislavo Fukso romaną) kūrėjas. „Lavonų degintojo“ veikėjas krematoriumo darbuotojas įsitikinęs, kad išlaisvina mirusiųjų sielas, tačiau pasakojimas apie šį beprotį yra ir taikli artėjančio Holokausto metafora.
Herzas gimė 1934 m. Slovakijoje. Didelė Herzų šeima žuvo Holokausto ugnyje, būsimam režiseriui pavyko išgyventi Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Herzas studijavo fotografiją Bratislavoje, vėliau lėlių teatro režisūrą Prahoje, dirbo garsiame Prahos teatre „Semafor“. Kine jis debiutavo 1965 metais. Tarptautinę šlovę Herzui pelnė „Lavonų degintojas“. Jo filmai rodyti Kanų, Berlyno kino festivalių konkurse. 1987 m. Herzas emigravo į Vakarų Vokietiją, ten kūrė televizijos filmus. Paskutiniais metais jis grįžo į Čekiją, 2015-aisiais pasirodė jo atsiminimų knyga „Autopsija“. Paskutinį filmą – bendros čekų, austrų, vokiečių gamybos „Habermano malūną“ – režisierius sukūrė 2010 metais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus kino žiūrovai turės galimybę susipažinti su šiuolaikiniu Kroatijos kinu. Balandžio 19–22 d. „Skalvijos“ kino centre rengiamos Kroatų kino dienos. Jų organizatorė Kroatijos Respublikos ambasada Lietuvoje, bendradarbiaudama su „Skalvija“, nori supažindinti žiūrovus su šiuolaikiniu savo šalies kinu, padėsiančiu geriau pažinti kroatų kultūrą, meną ir skirtingus regionus.
![]() | ![]() |
Gastrolės leidžia praplėsti akiratį, susipažinti su tuo, ką kuria kolegos kituose miestuose. Jos leidžia nesirūpinti pašaliniais dalykais – kelione ir laiko sąnaudomis, nes teatras atvyksta pas tave. Belieka tik iki jo nueiti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 3 ir 4 d. parodyti du Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliai: Inesos Paliulytės režisuota komedija „Aš – Moljeras“ pagal Molière’o „Tariamą ligonį“ ir dramaturgo biografijos motyvus bei Vaidoto Martinaičio režisuotas spektaklis vaikams „Žydroji paukštė“ pagal belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko pjesę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Paschos sutikimas kartu su pianistu Aleksejumi Volodinu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru
Šeštadienį, Paschos išvakarėse, varpų muzikos pripildytame Vilniuje filharmonijos skliautai aidėjo nuo šlovingos rusų muzikos. Piotras Čaikovskis ir Sergejus Rachmaninovas – kompozitoriai, amžiams palikę įspaudą romantinės muzikos istorijoje, be šių vardų neįsivaizduojamas daugelio koncertinių institucijų repertuaras.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Prie antrojo oficialaus filmo apie Džeimsą Bondą „Iš Rusijos su meile“ (LRT, šįvakar, 13 d. 23 val.) atsiradimo netiesiogiai prisidėjo JAV prezidentas Johnas Kennedy, pasakęs, kad viena iš dešimties mėgstamiausių jo knygų yra penktasis Iano Flemingo romanas apie Bondą, pasirodęs 1957 metais. Nors filmo pavadinime yra nuoroda į Rusiją, didžioji jo veiksmo dalis vyksta Rytų eksprese, Venecijoje ir Stambule. Pastarajame mieste dirbanti rusų ambasados darbuotoja pasiūlo britų žvalgybai perduoti šifravimui skirtą įrangą „Lektorius“. Ji turi vieną sąlygą – Bondas turi atvykti įrenginio asmeniškai. Bondas nujaučia spąstus. Tačiau „Lektoriaus“ siekia ir tarptautinė nusikaltėlių organizacija, kuri nori atkeršyti Bondui už daktaro Ne nužudymą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jis apibūdinamas kaip labiausiai bekompromisis Lietuvos džiazo muzikantas, oro virpesių žudikas, solo performansų meistras, triukšmo muzikas, Lietuvos džiazo enfant terrible. Kai kam jo pasirodymai primena egzorcizmo seansus. Kas jis? Gitaristas Juozas Milašius, sklandantis tarp aukščiausio lygio profesionalumo ir gaivališko chuliganizmo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pagrindinėje konkursinėje programoje dėl „Auksinio lokio“ varžėsi ir naujausias Benoît Jacquot filmas, paremtas 1945 m. parašytu Jameso Hadley Chase’o romanu „Eva“. Jaunas vaikinas Bertranas (Gaspard Ulliel) prižiūri pagyvenusius žmones. Vienas jų – rašytojas, kuris dalijasi mintimis apie naujausią komediją, grąžinsiančią jam talentingo autoriaus vardą. Bertranas stebi mirštantį rašytoją ir bėgdamas iš įvykio vietos pavagia tik paskutinę rašytojo pjesę. Po šuolio laike matome Bertraną stebintį savo pjesės premjerą teatro scenoje. Jis tampa pirmo ryškumo žvaigžde. Bandydamas atrasti būdą, kaip išsaugoti šį nepelnytai jam priskirtą titulą, Bertranas pasineria į nuotykį su vyresne prostitute Eva (Isabelle Huppert), vildamasis, kad šių patirčių aprašymas padės jam išsigelbėti. Nuo šio penktadienio „Eva“ rodoma Lietuvos kino teatruose. Iškart po „Evos“ premjeros Berlyne vykusiame pokalbyje su filmo kūrėjais dalyvavo ir jį užrašė Mantė Valiūnaitė.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |