7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Drumsti skaidrumai

Audriaus Novicko paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Kęstutis Šapoka
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Dailė
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.

Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.

 

Paroda padalinta į tris dalis (nes ir galeriją sudaro trys atskiros patalpos), kuriose įvairiais aspektais, anot parodos anotacijos, tyrinėjamos kapitalizmo, modernybės ir tautiškumo vizualinių praktikų sąsajos. Pasak paties A. Novicko, projekto atspirties tašku, ašimi tapo Vileišių rūmų ansamblis ir tam tikra prasme pats Petras Vileišis. Vileišių rūmų ansamblis pirmiausia asocijuojasi su pirmąja Lietuvių dailininkų paroda 1907 m., čia mūsų dienomis (simboliška) įsikūręs Lietuvių tautosakos ir literatūros institutas. Galų gale šis ansamblis įdomus dar ir tuo, kad šiuose rūmuose pastaruosius dvidešimt metų ieškota Lietuvos nepriklausomybės akto originalo. Beje, ieškota sienose pasitelkus infraraudonuosius spindulius, vadinamuoju termovizoriumi. Tačiau rastas ne Nepriklausomybės aktas, o XIX‒XX a. sandūros Laternos magikos aparato stiklinės plokštelės su pasaulio architektūros stebuklų atvaizdais ir skaidrės su spalvotomis Robinzono Kruzo nuotykių iliustracijomis.

 

Čia, anot autoriaus, išryškėjo įtampa tarp to, ko buvo visuotinai tikimasi, t.y. kolektyvinių įsivaizdavimų ir troškimų, ir to, kas buvo rasta, t.y. tikrovės. Ir ši įtampa iš dalies suformavo tyrimo kryptį ‒ kaip vizualumas susipina su lokaliu ir globaliu kapitalizmu, (post)kolonijine istorija, ir kaip paradoksaliai į tai įsimaišo tautiškumo vaizdiniai ir įvaizdžiai. Imperinio kolonializmo ir Apšvietos ideologijos literatūrinis įkūnijimas Robinzonas Kruzas savitai tampa tarsi ir Petro Vileišio alter ego, nes Vileišis kapitalą sukrovė tarnaudamas būtent Rusijos imperijai. Tokiu būdu ir Vileišis tampa tarsi įsivaizduojamos istorijos apie kreoliškas tapatybes personažu. Šį parodos leitmotyvą Novickas išplėtojo sujungdamas dvi videoprojekcijas.

 

Viena iš jų ‒ termovizoriaus vaizdo įrašas, kuris, beje, atrodo tarsi tautinis simbolizmas ‒ geltonos, žalios ir raudonos spalvų gamoje. Tačiau, pasak Novicko, tai atsitiktinis „simbolizmas“, nes termovizorius transliuoja tokią spalvų gamą. Šalia esančioje projekcijoje Novickas pateikia rastų Robinzono Kruzo nuotykių skaidres, pradėdamas nuo išdidintos skaidrės kokio nors elemento, kuris atrodo kaip abstrakcija, ir pamažu vaizdą mažindamas galų gale parodo visą iliustraciją. Tokiu būdu nuolat balansuojama tarp abstraktaus ir konkretaus. Tiesa, į šią animaciją kartais įpinama ir papildomų vaizdų, kaip antai 2009 m. riaušių prie Seimo fragmentai ir pan. Maža to, tarp dviejų projekcijų kampe kartkartėmis išryškėja Vileišių rūmų ansamblyje išlikusių krosnių atvaizdai.

 

Beje, Novickui svarbi technologinė autentika arba kontekstinio dubliavimo strategija, paradoksaliai sukurianti simbolizmo simuliaciją ‒ termovizoriaus projektuojamas vaizdas atrodo kaip specialiai apdorotas ir „suestetintas“, o kitoje salėje eksponuojama 11 fotogramų, atliktų cianotipijos technika, dar vadinama blueprintu. Tai pirmoji XIX a. atsiradusi architektūrinių brėžinių fotograminio kopijavimo technika, kai cheminiu tirpalu apdorotą paviršių paveikus ultravioletiniais spinduliais sukuriamas originalo negatyvas. Šiuose plakatuose Novickas pateikia įvairiuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose suręstų apžvalgos bokštų brėžinius, derindamas su Lietuvos demografine statistika plakatų apačioje. Kontrastą šiai XIX a. technologijai Novickas sukuria virtualios realybės akiniais ‒ būdamas tarp statiškų plakatų, užsidėjęs akinius staiga atsiduri besvorėje erdvėje, kosmoso imitacijoje, kur (Čiurlionio? ezoterinių?) žvaigždynų fone skraido ir prieš akis susiformuoja reklaminiai įvairių pasaulio šalių nacionaliniai turizmo ir bankų šūkiai (garsą sukūrė Darius Čiuta). Novickas tyčia balansuoja tarp kolektyvinės pasąmonės gylio ir horoskopinio paviršutiniškumo, tarsi sakydamas, kad „gylis“ ir „paviršutiniškumas“ šiuo atveju tėra susitarimo ar simuliacijų reikalas.

 

Trečioje galerijos patalpoje projektuojama videokilpa (vaizdas Pauliaus Mazūro ir Rudolfo Levulio, garsas Dariaus Čiutos) ‒ filmuota Lukiškių aikštė, aptverta balta pramonine plėvele prieš „sutvarkymą“. Filmuota važiuojant aplink aikštę J. Tumo-Vaižganto, Lukiškių, Vasario 16-osios gatve, Gedimino prospektu, taigi „kilpa“ ir tiesiogine žodžio prasme. Šiuo atveju Novickas, naudodamas vizualų erdvės suplokštinimo triuką, išgauna prasminį paradoksą. Galime prisiminti Alekso Andriuškevičiaus 1992 m. sukurtą videoperformansą „Peizažo užbraukimas“, kuriame filmuojamas „užbraukiamas“ kraštovaizdis paverčiamas „paveikslu“. Novickas elgiasi panašiai, tik siekia kiek kitokių tikslų.

 

Važiuojant aplink Lukiškių aikštę ratu vaizdas nuolat juda, tačiau juda aplink vizualią ir semantinę ašį ‒ aikštės viduryje esantį stiebą su jo viršuje plevėsuojančia istorine Lietuvos vėliava. Ji yra matoma beveik iš visų žiūros taškų. Tačiau kartu didžiąją dalį ekrano/kraštovaizdžio uždengia „judanti“ baltos medžiagos juosta. Erdvė suplokštinama, tarsi padalinama į kelis planus ‒ tai, kas yra prieš plėvelę, tada pačią plėvelę ir į tai, kas potencialiai yra už plėvelės, tačiau lieka nematoma ‒ Lukiškių aikštė.  

 

Pirmame plane šmėsteli kelio ženklai, stotelė, šiukšlių konteineriai, automobiliai, medžiai, viešojo tualeto pastato kontūrai, reklaminiai stendai, miesto žemėlapiai, lauko tualetai, kartkartėmis ir kokio praeivio siluetas. Toliau kamerai judant atsidengia antrasis kultūrinis sluoksnis, tai, kas yra ant tos baltos plėvelės ‒ statybų bendrovės logotipai, nuotraukų galerija-ekspozicija, tiesiog plėvelė. Galų gale trečiame plane virš baltos tvoros matome medžių viršūnes ir centre vis plevėsuojančią vėliavą. Tokio erdvės suplokštinimo būdu visa regimoji ir ypač neregimoji (nematoma Lukiškių aikštė kaip akivaizdus simbolis) vizuali informacija, t.y. visų žiūrovui matomų vaizdo planų medžiaga, virsta semiotinių ženklų išklotinėmis, praslenkančiomis žiūrovui prieš akis, tarsi „suktųsi“ aplink centrinį ir svarbiausią semiotinį ženklą. Tokiu būdu sukuriama fantasmagoriška socioideologinė replika, kai nebeaišku, ar (tautinis) sapnas atsiranda iš tikrovės, ar tikrovė iš sapno.

 

Pagrindinė dilema ir intriga Novicko projekte yra simbolizmo ir spekuliatyvumo proporcijos ‒ kiek Novickas pasiduoda simbolizmo, t.y. kapitalizmo, pagundai, tapdamas nebekritiškas, o kiek nuo šio vizualaus iracionalumo sugeba atsiriboti ir likti tyrimo pusėje? Sudėjęs visas ironiškas potekstes ir užuominas sakyčiau, kad Novickas, prisidengęs vaizdinga simbolizmo patetika, vis dėlto lieka tyrėjo pozicijoje. Tačiau egzistuoja dar ir skirtingos tyrėjų pozicijos.

 

Ir šia prasme, sakyčiau, Novickas kritiškai tyrinėja kapitalizmą, tačiau iš dalies likdamas jo, arba dešiniojo liberaliojo požiūrio, sparne, nes tendenciją pasakyti apie tą kapitalizmą ką nors konkretesnio nugali ar kiek užgožia estetinis vizualumas ir polinkis jį vis tiek iracionalizuoti, mistifikuoti. Kitaip sakant, susidaro įspūdis, kad tyrinėjant ideologinį ir sociokultūrinį iracionalumą galų gale juo iš dalies pradedama tikėti.

 

Vadinamosios šiuolaikinio meno sistemos, kuri yra išimtinai kapitalistinė, įskiepytas instinktyvus poreikis tam tikrus išardytus simbolius (virtualius produktus) būtinai pakeisti kitais, užkloti naujomis metaforomis ir stilingo dizaino produktais vis dėlto yra dar gajus ir stiprus. Taigi tyrinėti, bet vis dėlto nepanaikinant „nežinomybės ir neapibrėžties“, pavidalų ir reikšmių „nutekėjimų, įsisunkimų ir sumišimų“. Žinoma, tai jokiu būdu ne parodos kokybės, kuri neabejotina, o tiesiog ideologinių pozicijų subtilybių, t.y. diskusijų, klausimas. Nors, kita vertus, ideologijos dalimi yra ir estetika.

 

Paroda veikia iki balandžio 28 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Be pavadinimo, stop kadras
Audrius Novickas, Anykščių šilelis (Bluescapes)
Audrius Novickas, Anykščių šilelis (Bluescapes)
Audrius Novickas, Merkinės bokštas (Bluescapes)
Audrius Novickas, Merkinės bokštas (Bluescapes)
Audrius Novickas, Lukiškių aikštė. M. Krikštopaitytės nuotr.
Audrius Novickas, Lukiškių aikštė. M. Krikštopaitytės nuotr.