Švelniai brutalus

Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių. Horizontalūs balti stiklo lakštai, pasak autorės, tąkart įkūnijo jos vidinį nusiteikimą „nieko neteigti, nieko neaktualizuoti, nekelti jokių problemų, nieko neįprasminti, neatkreipti dėmesio, neišsakyti jokios nuomonės, neginti pozicijos...“.  Tačiau naujausiame projekte „Vieta“ justi menininkės santykis su parodos erdve ir jis atrodo radikalesnis dėl nusistovėjusių raiškos kanonų, meno klanų, įtakos sferų. Autorės pasirinkimas stebina ir verčia suklusti – įvietinto meno laukas yra „uzurpuotas“ kitų autorių, ir Truskaitė į jį ateina iš „svetimos“, kur kas labiau tradicinės kūrybos terpės. Stiklas, kaip medžiaga, jai seniai nebėra savitikslis kūrybos elementas, tačiau menininkė vis dėlto yra ir aktyvi stiklo meno propaguotoja, tarptautinių parodų iniciatorė ir kuratorė. Kartu projekte pasirinktas racionalus, griežtas architektūrinės invazijos arba erdvės pratęsimo sprendimas įdomus ir dėl savo priešistorės, asmeninių menininkės motyvų, sankirtų su galerijos „esamuoju“ laiku ir praeitimi, mūsų XX a. dailės istorija.

Ar prisimenate, kiek Pamėnkalnio galerijoje yra kolonų? Kokiu ritmu jos išdėstytos? Žinojau, kad galerijoje yra kelios, atėjus pasižiūrėti projekto paaiškėjo, kad menininkė kolonas „klonavo“, painiodama žiūrovų atmintį. Jų čia pasidarė gerokai daugiau, o klonai tokie panašūs į „originalus“, kad sunku atskirti tikras kolonas nuo „netikrų“, laikinų. „Vietoje“ galima pažaisti atminties ir pastabumo pratybas, tačiau tai nebuvo svarbiausias menininkės tikslas.

Projektas gimė ne kaip tikslingas reikalas, o labiau kaip neišvengiama būtinybė, spontaniška išeitis amžinoje menininko ir erdvės akistatoje. Pasak Truskaitės, galerijoje pagal pirminį sumanymą turėjo būti instaliuoti jos stiklo objektai. Tačiau po ilgo galvojimo, projektavimo, derinimo menininkė nutarė, kad ši erdvė (ypač tos tvirtos, „ūkiškos“ lakoniškų konstruktyvių formų kolonos) pati savaime tokia pilna, stipri ir įtaigi, kad kilo noras įveikti ją kitomis priemonėmis, t.y. panaudoti prieš ją jos pačios galią. „Sudaugindama“ vertikalius patalpos elementus, t.y. įsiterpdama į erdvės architektūrą, autorė ją pačią paverčia ekspozicija.

Tačiau teigti, kad menininkė tik eksponuoja vietą, t.y. pačią galerijos erdvę, taip pat nebūtų visiškai tikslu. Jos sugalvoti įterpiniai – materialūs, tvirti, solidūs, jie net iš tolo neatrodo laikini ar „proginiai“. Atlikta invazija yra tiksli, tvirta, šalta ir bejausmė, tarsi koks chirurginis implantavimas, dirbtinis, tačiau tobulai organizmui pritaikytas elementas. „Operacijos“ tikslas – padauginti galią, sustiprinti veikimo mechanizmą, panašiai kaip kokio širdies stimuliatoriaus, kuris ją priverčia dirbti stipriau, pajėgiau.

„Naujosios“ kolonos klonai yra ir simuliakrai, taigi paskui save velka dar ir filosofinį šleifą – tikro ir netikro, originalo ir kartotės problematiką. Šie simuliakrai nukreipia mintį į egzistencinę menininko situaciją, kalba apie „meninių“ artefaktų kūrimo bei kitų iš to plaukiančių procesų (atrankos, eksponavimo ir t.t.) beprasmybę. Čia slypi ir abejonės, nusivylimo, (savi)kritikos gaidelė. Tačiau autorės laikysena, regis, išlieka pozityvi. Paklausta, kaip šitaip stipriai nutolo nuo savo monumentalistės išsilavinimo ir ankstesnės kūrybos, ji tvirtina, kad kaip tik labai prie jos priartėjo: „Dirbu pagal specialybę – erdvėje ir su erdve.“

Projektas „Vieta“ puikiai atitinka paplitusį įvietinto meno apibrėžimą – jam nebūdinga jokia puošybinė ar memorialinė paskirtis, jis nėra nei atsietas nuo konkrečios erdvės, nei jai abejingas. Atvirkščiai – čia išryškinami ir įprasminami realios vietos fiziniai parametrai. Kaip tyčia Pamėnkalnio galerija irgi pasikeitusi, nelabai seniai buvusioje prekybos meno dirbiniais vietoje leido įsikurti jaukiai kavinei, ši pripildo erdvę naujų garsų, kvapų, nuotaikų. Atrodo, tarsi kavinė čia buvo nuo neatmenamų laikų, visai kaip Truskaitės (ne)paroda.

Architektūriniai erdvės intarpai turi ir lydintį garso takelį. Tai įrašytas švelnus pieštukų čežėjimas – garsai, girdimi greitai braukiant popierių. Nematomi pieštukai yra ir autobiografinis ar net autoportretinis intarpas: menininkė yra dailės mokyklos mokytoja. Garsas lyg ir suminkština negailestingą kolonų rūstybę ir sunkį, bet ir išryškina jų ritmą. Garsas, beje, taip pat yra „klonuotas“, kaip ir kolonos – trijų piešiančių rankų krebždesiai padauginami dukart ir susilieja su kavinės lankytojų balsų ūžesiu. Kūrybos procesas ištirpsta kasdienybėje. Tad ir čia įžvelgiu prasmės, tikslo klausimą.

Pagal kuratorės ir meno teoretikės Miwon Kwon supratimą, įvietintame mene ilgainiui išryškėjo praktika, kurioje svarbi ne tik konkreti fizinė vieta ir jos charakteristikos, bet ir platesnis sociokultūrinis kontekstas. Šiuo atveju apeliuojama taip pat ne tik į vietos situaciją „čia ir dabar“, bet ir į jos praeitį, nebeegzistuojantį socialinį, politinį diskursą. Šiuo atveju Pamėnkalnio galerija – tai buvęs sovietmečio Dailės fondo parodų salonas, kurio veiklos pradžia siekia 7-ąjį dešimtmetį. Vietą, kitados vadintą „Cvirkos salonu“, buvo itin pamėgęs tapytojas Jonas Švažas, už kurio – ištisa chruščiovinio kultūros atšilimo kartos istorija. Kaip žinome, tai buvo ir erdvė, kurioje debiutavo ne vienas šiandien gerai žinomas Lietuvos dailininkas. Tai tapytojų „Ketvertas“ – Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda, kiek vėliau – ir „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Romanas Vilkauskas).

Grįžtelėjus į vietos praeitį, Truskaitės projekto pavadinimą galima pratęsti sakant, kad tai vis dar tebėra vieta transformacijoms, netikėtumams, kai ir iš, rodos, jau susiformavusio menininko gali tikėtis ko nors jam neįprasto. Kartu tai ir simbolinis gestas, mesta balta pirštinė likimui, laikui, buitinėms aplinkybėms, kurios apraizgo ir trukdo save realizuoti. Taigi tai ne tik vietos, bet ir meno psichologijos, menininko jausenos tyrimas. Sukurtas vaizdas aktyvus, nors ne iškart pastebimas – švelniai brutalus, nes sudarytas iš tvirtų materialių architektūros elementų ir efemeriško garso.

Paroda veikia iki balandžio 24 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.