Gražiai atrodančios iliuzijos

Gastrolės leidžia praplėsti akiratį, susipažinti su tuo, ką kuria kolegos kituose miestuose. Jos leidžia nesirūpinti pašaliniais dalykais – kelione ir laiko sąnaudomis, nes teatras atvyksta pas tave. Belieka tik iki jo nueiti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 3 ir 4 d. parodyti du Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliai: Inesos Paliulytės režisuota komedija „Aš – Moljeras“ pagal Molière’o „Tariamą ligonį“ ir dramaturgo biografijos motyvus bei Vaidoto Martinaičio režisuotas spektaklis vaikams „Žydroji paukštė“ pagal belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko pjesę.

„Aš – Moljeras“ – tai išoriniu grožiu, dailiu estetiniu apipavidalinimu išsiskiriantis spektaklis. Kotrynos Daujotaitės kurti kostiumai ir scenografija stilizuotai atkartoja klasicizmo manierą. Dėl tokių kostiumų aktoriai ir aktorės atrodo lyg nužengę iš istorijos vadovėlio ar meno albumo: didelės pūstos suknelės, aukšti perukai, plačios ir trumpos vyrų kelnės. Tik Moljeras, vilkintis chalatą (beveik identišką galima rasti šiuolaikinėse prabangių drabužių parduotuvėse), atrodo tarsi atklydęs iš visai kito spektaklio. Būtų galima pamanyti, kad čia ir slypi spektaklio kodas: Moljeras tapatinasi su šiais laikais, tačiau taip nėra. „Tariamas ligonis“ ne aktualizuojamas ar šiuolaikiškai interpretuojamas – tai viso labo šiandien pastatyta pjesė.

Spektaklio anotacijoje teigiama, kad režisierė ir sceninės adaptacijos autorė Inesa Paliulytė „Tariamą ligonį“ perrašė, pagrindinį vaidmenį patikėdama pačiam dramaturgui. Molière’as, vaidindamas paskutiniame savo spektaklyje, kuris ir buvo „Tariamas ligonis“, scenoje patyrė tuberkuliozės sukeltą kosulio priepuolį ir po poros valandų mirė. Tai, kad spektaklyje „Aš – Moljeras“ pagrindinis vaidmuo tenka pačiam dramaturgui, papildomų prasmių ar gelmės jam nesuteikia, nes pats motyvas scenoje nėra išryškinamas, ir atrodo, kad nėra didelio skirtumo, ar pagrindinis veikėjas yra Moljeras, ar Arganas (Kęstutis Povilaitis). Pasitelktas būdas tiesiog sužaidžia istoriniu faktu. Todėl „Aš – Moljeras“ yra lengva vakaro pramoga žiūrovams, norintiems nepretenzingo ir paprasto reginio. Humoro pagrindu spektaklyje tampa komiškos situacijos, hiperbolizuota ir manieringa vaidyba bei muzikiniai ir šokio intarpai. Po pirmo veiksmo salėje gerokai sumažėjus žiūrovų kyla klausimas, ar tokiai paprastai, estetiniam apipavidalinimui pirmenybę teikiančiai pramogai vieta nacionalinėje scenoje.

„Žydroji paukštė“ – daili sceninė pasaka. Pagal simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę pastatytas spektaklis nukelia į pasaulį, savo grožiu prilygstantį klasikiniams Walto Disney’aus animaciniams filmams. Artūro Šimonio sukurtoje scenografijoje vyraujančios melsva, šviesiai pilka ir balta spalvos sukelia tyros iliuzijos įspūdį ir norą kartu su spektaklio veikėjais nusikelti į pasakišką pasaulį.

Dviejų dalių spektaklis – tai kelionė po nematomų daiktų pasaulį, ieškant paslaptingosios Žydrosios paukštės. Brolis ir sesuo Tiltilis ir Mitilė (Saulius Čiučelis ir Giedrė Žaliauskaitė), Kalėdų rytą sutikę fėją Beriliunę (Vilija Grigaitytė), leidžiasi į ilgą, nuotykių ir atradimų kupiną kelionę, kurioje juos lydi Šviesa (Goda Petkutė), šuo Tilo (Gintautas Bejeris), katė Tiletė (Inga Mikutavičiūtė), Duona (Daiva Rudokaitė), Ugnis (Aušra Keliuotytė), Vanduo (Artūras Sužiedelis) ir Cukrus (Arnas Ašmonas). Kelionėje vaikai mokosi pažinti tikrąją daiktų esmę ir iš naujo įvertinti tai, kas juos supa, – pamatyti tai, kas nematoma. Per simbolius pateikiamos pamokos aktualios ne tik jaunajai publikos daliai, nes kūrinyje be moralizavimo primenama apie paprastus, nesunkiai pasiekiamus gyvenimo džiaugsmus.

Spektaklyje vyrauja statiškos, daugiausia dialogu paremtos mizanscenos. Puiki aktorių dikcija ir plastika suteikia gyvumo, atrodo, sustojusiam nematomų daiktų pasaulio laikui. Aktoriai, ieškodami savo veikėjų manierų ir judesių, tarsi įvelka personažus į amplua: itin judrus Šuo, tiksli ir lanksti Katė, kuklus ir visad besišypsantis Cukrus, didinga ir pasitikėjimą skleidžianti Šviesa – visą spektaklio eigą jie išlieka nepakitę (išskyrus vaikus). Tik apie dešimtį minučių pasirodęs scenoje, vieną ryškiausių personažų – Laiką – sukūrė Dainius Svobonas, pabrėždamas laiko tikslumą, negailestingumą bei didybę ir visą dėmesį nukreipdamas į save.

Kaip ir spektaklio „Aš – Moljeras“, stipri „Žydrosios paukštės“ estetinė pusė padeda sukurti tikrą pasaką. Spektaklyje šalia scenografijos ir kostiumų svarbios Vladimiro Šerstabojevo sukurtos tikroviškos ir hipnotizuojančios vaizdo instaliacijos. Jos leidžia pasijusti lyg atsidūrus gražiame animaciniame filme. Manau, „Žydroji paukštė“ yra vienas stipresnių spektaklių vaikams, nebandančių su jais bendrauti specifine, specialiai jiems sugalvota ir galbūt ne visada tinkama kalba. Šis kauniečių spektaklis papasakoja istoriją apie tikrąjį grožį, slypintį kažkur už mums regimo pasaulio. Juk kiekvienas gali pagauti savo Žydrąją paukštę.