„Gitarinis“ ir „negitarinis“ Juozas

Jis apibūdinamas kaip labiausiai bekompromisis Lietuvos džiazo muzikantas, oro virpesių žudikas, solo performansų meistras, triukšmo muzikas, Lietuvos džiazo enfant terrible. Kai kam jo pasirodymai primena egzorcizmo seansus. Kas jis? Gitaristas Juozas Milašius, sklandantis tarp aukščiausio lygio profesionalumo ir gaivališko chuliganizmo.

Juozai, pradėkime nuo pradžių. Kaip prasidėjo tavo muzikinė veikla?

Iš pradžių pasimokiau iš tėvo, kuris gerai grojo klasikine gitara ir taip pat gerai mokėjo groti rokenrolą. O tada jau Plungės muzikos mokykla, kurioje mokiausi skambinti fortepijonu. Vidurinės mokyklos ansamblyje grojau gitara. Tada diskotekų nebūdavo, ansambliukas visomis progomis grodavo gyvai, važinėdavome po kaimus ir ne tik, daug koncertuodavome. Mūsų sudėtis tikrai buvo neprasta: Česlovas Gabalis dainavo, aš grojau solo gitara, Aurelijus Globys ritmine, Edmundas Juška mušamaisiais. Mus aplankydavo Petras Vyšniauskas, Andrius Kulikauskas ir kiti įkvepiantys muzikos pasaulio žmonės. Man buvo gal dvylika metų... Grodavom šokiams kone visą naktį, mokėjome žinomų roko muzikantų kūrinių, estrados dainų, visus žinomus rokenrolo perdirbinius, o Gabalis puikiai mėgdžiojo balsus. Turėjome tiems laikams labai neblogą aparatūrą ir grojome visai gerai.

Grojai mokykloje fortepijonu, šokiuose gitara, o kas vyko toliau?

Buvo 1983-ieji, supratau, kad Plungė man jau „spaudžia galvą“. Galėčiau daug kalbėti apie provincijos gamybinių miestelių gyvenimo kontekstą ir specifiką – greitai juos perpratau ir suvokiau, kad man čia maža vietos. Kaip tik tuo metu išgirdau, kad Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), atsidaro Estrados skyrius, kuriam vadovauja Teisutis Saldauskas. Man buvo 15 metų, bet tėvai mane suprato ir išleido. Nors aštuonių klasių pažymių vidurkį turėjau neblogą, buvau galvą nusiskutęs plikai ir pagal to laikotarpio kultūringumo dėsnius atrodžiau nelabai kokybiškai. Įėjau į klasę, kur sėdėjo komisija, ir T. Saldauskas manęs paklausė, kas aš toks būsiu. Aš jam atsakau: „ponks iš Plunges“. Vėliau susitikę dažnai tai prisimindavom ir pasijuokdavom. Nėra visiškai aišku, ar su tokiu įvaizdžiu mane būtų priėmę į tą mokyklą, bet komisija apie mane jau žinojo, Petras Vyšniauskas (irgi plungiškis) buvo jiems pasakojęs. Ten susipažinau su daugybe įdomių žmonių, gerų muzikantų, atsirado susidomėjimas džiazu.

Dabar muzikinė veikla ir yra tavo pagrindinė veikla?

Aš tikrai nemanau, kad kokia nors iš mano veiklų yra pagrindinė, o kita jau ne. Mėgstu ir žolę pjauti, ir malkas kapoti, ką nors meistrauti. Mėgstu būti ir visada stengiuosi mokytis būti paprastu planetos gyventoju. Yra labai pavojinga pasilikti „pagrindinėje“ veikloje, tarkim, muzikoje, nes tada pasidarai neadekvatus santykiui su kitais dalykais, todėl aš dažnai ieškau gyvenime kitų džiaugsmų. Meninė veikla yra pati savaime labai egocentriška ir dažnai mutuoja į tau pačiam kenksmingą užsiėmimą.

Tavo dabartinę muzikinę veiklą turėtume kaip ir skirti prie džiazo?

Ne. Tai yra eksperimentinės kryptys, kurias labiau priskirčiau ne tiek prie klausomos muzikos, kiek labiau prie saviraiškos – performanso. Aš nesieju to su projektuojamu rezultatu ar su karjera, net nevadinu to muzikine karjera. Ir mene, ir gyvenime visada turiu turėti galimybę daryti, ką noriu. Jeigu tu nori gyventi iš muzikos, turi eiti į kompromisą. Kompromiso nenoriu, jis mane sukausto ir numarina. Man vertybė – daryti bet ką. Nebijojau ir nebijau to, kas po šio pasirinkimo gali būti – neaiški pozicija sociume, neaiškus rytojus, vienatvė ar tuščia salė...

O kaip tu kuri?

Yra keli man svarbūs varikliai. Pirmasis – kai tampu „gitarinis“. Kuriu instrumentui arba bendrauju su instrumentu jo įprastine kalba. Puikiai jaučiu gitaros, jos grojimo technikų raidą. Kitas aspektas yra atskirtas nuo instrumento. Gitara tampa tiesiog garso, virpesio perdavimo šaltiniu. Šioje vietoje aš tampu „negitarinis“. Instrumentas pavirsta į „dažų sklidinas talpas“, į beformį pernelyg saldų guminuką arba karštą, skystą smalą. Čia yra pats įdomumas – plynas laukas arba baltas lapas. Aišku, reikia pasistengti išvengti to balto lapo formato arba formatų. Dar yra vizualinis variklis arba inspiracija. Vaizdas, kuris susijęs su vyksmu arba su aplinka. Tai gali būti konkreti arba nekonkreti erdvė, gali būti ir neegzistuojančios erdvės. Ir dar – vienas pagrindinių dalykų yra nuotaika. Kartais ją pajauti, nors dažnai net negali pasakyti kaip. Ji tiesiog atsiranda per pasirodymą. Kartais jaučiu tiesiog emocinės iškrovos būtinybę. Tai yra tie keli aspektai, kuriais remiasi ar yra veikiama mano kūryba arba saviraiška.

O tai, ką tu darai scenoje, yra labiau improvizacinė ar sutvarkyta muzika?

Būna ir taip, ir kitaip. Tai priklauso nuo to, ką ir kaip noriu pagroti. Jeigu noriu pagroti „gitariškai“, tuomet dažniausiai daug ką apgalvoju. Jei reikia sielai laisvės – pasilieku laisvę. Aišku, ta laisvė irgi turi daug pakopų ir savų „pseudolaisvių“ arba nukamuotų šablonų. Tikrumas yra gerai pasislėpęs ir sunkiai aptinkamas. Va čia ir yra priešakinė fronto linija.

Koks yra formos vaidmuo tavo kūryboje?

Vienas iš paskutinių. Kas yra forma? Tai struktūra. Forma reiškia, kad tu struktūrizuoji savo darbą arba veikalą, turi pateikimo planą. O čia jau veikia smegenys. Iš esmės žmonių pasaulyje tai nieko blogo. Viskas turi savo formą arba skaičių. Forma savaime yra ten, kur jos netgi ir nėra. Turbūt neįmanoma jos, kaip sąvokos, išvengti. Man forma nesvarbi, man ji yra našta. Dažniausiai palieku jai formuotis pačiai, suprasdamas, kad tai tikrai neišvengiama. Tiesiog galiu pasidžiaugti, kad ji man nešnabžda į ausį. Kolegoms, su kuriais groju, dažnai sakau – nežiūrėkite vienas į kitą, neklausykite vienas kito, negalvokite, ką darote, darykite tai, ką jaučiate. Darykit tai, ko nejaučiate. Tiesiog darykite mechaniškai – nežiūrėdami į garsą, į pauzę ir t.t.

Ar kiekvieno tavo koncerto metu tas pats kūrinys smarkiai keičiasi?

Yra kūrinių, kuriuos aš atgroju kiekvieną kartą taip pat – nata į natą. Gali kisti tik nuotaika, ekspresija. Tai yra visiems arba beveik visiems suprantama ir atpažįstama medžiaga. Yra dalykų, kurie puikiai skamba vienoje erdvėje, o kitoje gali visai neskambėti. Bet būna ir taip, kad išeini į sceną su vienomis mintimis, o kažkoks viesulas tave bloškia į priešingą situaciją. Ir taip bloškia, kad tik laikykis! Tada pasileidžiu ir... nesilaikau. Tai lyg šuolis be parašiuto. Man tai – pačios įdomiausios patirtys. Ir nesvarbu, kas yra klausytojas, kur jis, kur ta forma, kiek kainuoja šildymas, koks ozono skylės dydis ir ar jau reikia sodinti šparagus...

Kaip ir minėjai, ieškai kažkokio kitokio skambesio, išgavimo būdų. Gal kas naujo atsirado iš šių ieškojimų?

Sakykime, jog įprastinių arba esamų gitaros garso išgavimo būdų yra begalė. Nuo maždaug 7-ojo dešimtmečio nueita labai toli. Taip toli, kad net dėl naujo garso išgavimo būdo gitaros pagrindu yra sukuriami nauji instrumentai. Todėl bet koks veiksmas, akcentuojant garso išgavimo gitara originalumą, jau yra atkartojimas. Galima, rodos, dar labiau, nors per milimetrą prasibrauti į originalumo dirvonus, bet man įdomu, kad gitara ja ir išliktų. Medžiaga, nors ir labai „kažkokia kitokia“, turėtų išlikti gitarinės aplikatūros. O jeigu gitara yra tiek modifikuojama, kad tampa nauju instrumentu, tai ji jau yra kažkas kita. Nors pirminis genas ir išlieka. Dar man labai įdomu tai, kas yra tarp pagrindinių garsų, – liekamieji šešėliai. Garso šešėlis, arba kaip virpesys toldamas keičia spalvą, kas yra už pirminio garso. Tas ypač aktualu naudojant gitaros efektus ar elektroninius priedus, nors su švaria akustine gitara tai irgi labai patrauklu.

Šis pokalbis kažkuria prasme yra ir Juozo Milašiaus koncerto džiazo klube „Jazz cellar 11“ anonsas. Taigi norintys išgirsti šį unikalų muzikantą turės išskirtinę progą balandžio 19 d. 21 val. vakarėlyje „Juozas Milašius – La Deboš de Enfant terrible“. Dalyvaus ir jo scenos partneriai bei geri draugai Skirmantas Sasnauskas (trombonas, dūdmaišis ir kiti instrumentai) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji ir perkusiniai instrumentai). Tikiuosi, išgirsite tai, apie ką Juozas čia pasakojo. Su gimtadieniu, Juozai!

Kalbino ir parengė Algirdas Klova