„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.
![]() | ![]() | ![]() | |||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Nobelio premijos laureatas turkų rašytojas Orhanas Pamukas ir mūsų šalyje turi daug gerbėjų. Jiems pirmiausia ir skirtas dokumentinis Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (LRT Kultūra, 25 d., 22.45).
![]() | ![]() | ![]() |
Šį sekmadienį „Skalvijos“ Kino klasikos seansuose pradedamas rodyti Johno Cassaveteso filmas „Vyrai“ („Husbands“, 1970). Balandžio 22 d. jį pristatys Izolda Keidošiūtė, 29 d. – Narius Kairys, filmas taip pat bus rodomas gegužės 6 ir 13 dienomis. Pateikiame knygos „Cassavetesas apie Cassavetesą“ („Cassavetes on Cassavetes“, 2001) fragmentą, kuriame režisierius pasakoja, kaip buvo kuriamas filmas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žurnale „Bomb“ spausdinamas Steve’o Macfarlane’o pokalbis su argentiniečių kino režisiere Lucrecia Martel, kurios naujausias filmas „Zama“ (2017) rodytas ir „Kino pavasaryje“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vertimas skirtas parodai „Natalia LL. Sum ergo sum (Esu, vadinasi esu)“ Kauno M. Žilinsko galerijoje
Šiuolaikinio meno centras Torunėje (Lenkija) „Znaki Czasu“ kartu su galerija „Meno parkas“ pristatė Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje žymios lenkų menininkės retrospektyvinę parodą „Natalia LL. Sum ergo sum (Esu, vadinasi esu)“ (kuratorius – Mateusz Kozieradzki). Ta proga spausdiname ištrauką iš Adamo Mazuro pranešimo „Komunizmas, feminizmas ir fotografija. KwieKulik, Natalios LL ir Zofios Kulik legendinių kūrinių lyginamoji studija“, skaityto tarptautinėje konferencijoje „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m. lapkritį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ – pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.
Nuo šio penktadienio Lietuvos kino teatruose rodomas škotų režisierės Lynne Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“) filmas „Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, D. Britanija, Prancūzija, JAV, 2017), pernai pelnęs net du Kanų kino festivalio apdovanojimus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje kovo 20 d. nuskambėjo pirmasis Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamo XX tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ koncertas. Per kovo–gegužės mėnesius bus surengti 23 koncertai, dalyvaus 24 užsienyje gyvenantys Lietuvos muzikai, 12 jų kolegų užsieniečių, jiems talkins 115 Lietuvos atlikėjų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Esama daugybės tekstų, kurie nėra siaubingi. Tačiau jie nepasako man nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi...“ (Gilda Williams) Nuotraukoje profiliu Gilda Williams primena Virginią Woolf. Tarp šių intelektualaus ir apgaulingai romantiško veido londoniečių esama ir kito panašumo – kova už krištolinio skaidrumo tekstus. Tai kas, kad Gilda Williams taiko jį ne „grynajai“ literatūrai, bet tekstams apie meną.
Pasikeitus šimtmečiais galiojusiam „nebyliojo“ menininko ir „kalbančio bei viską paaiškinančio“ kritiko vaidmenų santykiui, menininkai, seniau negalėję apginti savo meno, dabar yra ne tik daug geriau pasirengę (tą užtikrina studijų pobūdis), bet kartais net per daug akinami patys „verbalizuoti“ ir analizuoti savo kūrinius. Maža to, menininkai, kurie geba rašyti ir stengiasi tai daryti, vis dažniau pasitelkia rašymą kaip itin vertingą nišinį kūrybinį išteklių. Ryškėja tendencija, kad žmonės su literatūriniu talentu (ir tampantys gerais rašytojais) renkasi studijuoti meno programas, nes jiems labai patinka šių studijų laisvė.
![]() |
Pati pradžia, žinoma, siejasi su M. K. Čiurlionio menų mokykla, kur pradėjau mokytis arfos atlikimo meno. Tiesa, mama skatino susipažinti su muzika tik dėl bendro išprusimo, manydama, kad muzikante tikrai nebūsiu. Ne paslaptis, kad ši profesija reikalauja itin daug darbo, valios, atsidavimo, vienatvės, kruopštumo, meilės ir daug kitų dalykų. Laikui bėgant pastebėjome, kad darbas davė rezultatų, kurie vertė apmąstyti ateitį.
![]() | ![]() |