7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paslaptingi atspindžiai

Benoît Jacquot, Isabelle Huppert ir Gaspard’as Ullielis apie „Evą“

Mantė Valiūnaitė
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Kinas
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“

Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pagrindinėje konkursinėje programoje dėl „Auksinio lokio“ varžėsi ir naujausias Benoît Jacquot filmas, paremtas 1945 m. parašytu Jameso Hadley Chase’o romanu „Eva“. Jaunas vaikinas Bertranas (Gaspard Ulliel) prižiūri pagyvenusius žmones. Vienas jų – rašytojas, kuris dalijasi mintimis apie naujausią komediją, grąžinsiančią jam talentingo autoriaus vardą. Bertranas stebi mirštantį rašytoją ir bėgdamas iš įvykio vietos pavagia tik paskutinę rašytojo pjesę. Po šuolio laike matome Bertraną stebintį savo pjesės premjerą teatro scenoje. Jis tampa pirmo ryškumo žvaigžde. Bandydamas atrasti būdą, kaip išsaugoti šį nepelnytai jam priskirtą titulą, Bertranas pasineria į nuotykį su vyresne prostitute Eva (Isabelle Huppert), vildamasis, kad šių patirčių aprašymas padės jam išsigelbėti. Nuo šio penktadienio „Eva“ rodoma Lietuvos kino teatruose. Iškart po „Evos“ premjeros Berlyne vykusiame pokalbyje su filmo kūrėjais dalyvavo ir jį užrašė Mantė Valiūnaitė.

 

Kodėl savo naujausiam filmui pasirinkote šį romaną?

Benoît Jacquot: Tai knyga, kurią perskaičiau labai seniai, būdamas trylikos ar keturiolikos metų. Tuomet dar tik tyliai norėjau tapti režisieriumi. Vis sugrįždavau prie jos mintimis. Ši knyga neišdilo iš atminties dėl savo dramatiškos atmosferos, savotiško veikėjų tragizmo, tamsumo. Man patinka istorijos, kuriose veikėjai ambivalentiški, sudėtingi, prieštaringi ar paradoksalūs. Kai šie elementai pateikiami įtikinamai, jie tampa gera priežastimi eiti į kiną.

 

Isabelle, kuo jus sužavėjo ši istorija?

Isabelle Huppert: Anksčiau nesu skaičiusi Jameso Hadley Chase’o knygų, dabar norėčiau perskaityti daugiau. „Eva“ man labai patiko. Nustebino šiuolaikiški šio romano veikėjai. Ypač Evos personažas. Tikėjausi, kad tai bus archetipinė femme fatale figūra, bet radau visišką priešingybę. Ji beveik berniokiška veikėja. Eva neįkūnija klasikinės moteriškumo sampratos, kuri labiau tiktų knygai, parašytai 5-ojo dešimtmečio kontekste. Man taip pat patiko, kad Eva labai daug miega! Ji nebent gali būti pavadinta tingia femme fatale, kuri mėgsta miegoti ir gulėti vonioje, – man tai patiko.

 

Žaidžiate su žanriniais kodais – tai ir trileris, ir detektyvas, ir film noir?

B. J.: Man atrodė svarbu išvengti klišių, tačiau žaisti žanriniais kodais. Kūriau šį filmą pagal pagrindinius principus, kuriuos Bertranas aptaria su savo sužadėtine: reikia trečio žingsnio, kad istorija taptų įdomi. Tik tie, kurie gali įžvelgti tą trečią žingsnį, gebės įvertinti ir filmo žanrinius žaidimus. Kaip ir traktuodamas Evą – nenorėjau, kad ji būtų stereotipiška, vampyriška femme fatale. Isabelle vaidina savitą, romantišką situaciją – joje slypi paslaptis, dvilypio gyvenimo paslaptis, kuri suteikia romantikos. Kartu buvo svarbu parodyti jos kasdienybę: ji miega, maudosi, eina į darbą, net jei tas darbas yra prostitucija. Tačiau man nuo pat pradžių buvo svarbu parodyti, kaip Eva pati interpretuoja šiuos veiksmus, tarsi ji eitų į biurą ar parduotuvę, – tai yra jos rutina.

 

Vaidinote prostitutę Jeano-Luco Godard’o filme („Every Man For Himself“, 1980) ir Olivier Dahano „Pažadėtame gyvenime“ („La Vie promise“, 2002). Kuo skyrėsi šie personažai?

I. H.: Atvirai kalbant, kiekviename filme, kuriame vaidinau prostitutę, ši buvo vis kitokia asmenybė. Visuomet įdomu tyrinėti įtampą tarp vaidmens, kurią moteris prisiima su klientais, ir jos gyvenimo. Eva visai kitokia nei Godard’o ar Dahano veikėjos. Vieną akimirką ji visiškai pasitiki savimi, kitą, kai jaučiasi sekama gatvėje, susiduria su jaunesne mergina ar būna palikta kalnuose, atsiskleidžia jos pažeidžiamumas. Ji negali pakęsti kontrolės praradimo. Bet kartu Eva yra labai pavojinga. 

 

Gaspard’ai, kas, Jūsų manymu, traukia Bertraną prie Evos?

Gaspard Ulliel: Kai pradėjau rengtis šiam filmui, būtent į šį klausimą man buvo svarbiausia atsakyti, suprasti tai iki smulkmenų. Greitai supratau, kad tai klaidingas ėjimas. Visoje istorijoje, visame filme didelę dalį užima tamsioji zona, kuri suteikia filmui paslapties, neaiškumo. Tą svarbu perteikti. Paprastai žiūrint, iš siužeto visai aišku, kodėl Eva patraukia Bertraną, – jam atrodo, kad tai vienintelė galimybė išsigelbėti. Pasinaudoti Evos gyvenimu, jį aprašyti ir išvengti demaskavimo. Bet man įdomiausia buvo į šių dviejų veikėjų santykius žiūrėti kaip į panašių žmonių, ateinančių iš tokio paties pasaulio ir turinčių paslaptį, susitikimą. Juos sieja pasąmoninis ryšys. Jie gerai nežino, kodėl traukia vienas kitą, tai nėra iki galo paaiškinama.

 

I. H.: Galima įsivaizduoti, kad Eva tėra rašytojo vaizduotės vaisius. Tokia galimybė padaro ją begalinę, nes ji tėra vaizduotės projekcija, o vaizduotė neturi ribų. Ji yra tokia, kokia yra, bet lygiai taip pat ji gali būti priešinga. Negalima jos taip lengvai apčiuopti.

 

Kaip abu ruošėtės šiems vaidmenims?

I. H.: Aš niekada nevaidinu veikėjų, bet dirbu su būsenomis. Man įdomu mąstyti apie savo susidūrimą su skirtingomis būsenomis ir jų tarpusavio sąveiką. Būtent šios būsenos veda mano personažus link tam tikrų veiksmų. Niekada per daug nesigilinu į jų psichologinius portretus ar išorines detales. Kai kurie vaidmenys reikalauja didelio fizinio įsitraukimo, bet man aktorystė labiau susijusi su nuolatiniu galvojimu. Pagrindinis mano pasiruošimo vaidmeniui instrumentas yra mąstymas. Nuolat kartoju, kad nevaidinu vaidmens, jis manimi veikia. Dirbdama daug metų kine supratau, kad kinas išgrynina tai, kas svarbiausia. Svarbu ne nuolat vis ką nors pridėti, bet žiūrėti, kas slypi gilumoje.

 

G. U.: Man svarbu išvengti klišinio veikėjų skirstymo į blogus ir gerus. Kiekvieną kartą gavęs vaidmenį bandau atrasti, kas jame yra gero, net jei tai „blogas“ personažas. Kitaip tiesiog neįmanoma tinkamai įkūnyti veikėjo. Žinoma, Bertranas yra antipatiškas, nes turi išlaikyti atstumą, antraip būtų demaskuotas.

 

Gaspard’ai, ar stengėtės sau užpildyti istorijos spragą – tarpsnį nuo pirmosios filmo scenos iki laiko, kai Bertranas jau tapo žymiu rašytoju?

 

G. U.: Nesistengiau užpildyti šio šuolio laike, bet galvojau apie mažas detales, kurios turėtų pasikeisti jo elgesyje, veiksmuose, išvaizdoje, nes akivaizdu, kad jis apsimeta tuo, kuo iš tiesų nėra. Nesistengiau papasakoti sau viso psichologinio proceso, bet norėjau atskleisti fizinį virsmą. Tačiau svarbu paminėti, kad gana ilgai pradinė filmo scena buvo numatyta kaip daug vėliau filme pasirodantis Bertrano atsiminimas. Gana greitai supratau, kad būtina šią sceną perkelti į pradžią. Man atrodė svarbu žiūrovams iškart pasakyti tiesą apie Bertraną ir jo melagingam keliui suteikti daugiau jėgos bei energijos. Daug diskutavome su Benoît ir galiausiai jis sutiko, kad filmą reikia pradėti būtent šia scena.

 

Iš pradžių atrodo, kad Bertranas yra didžiausias filmo melagis, tačiau pamažu atsiskleidžia netikėtas ryšys tarp jo ir Evos. Šis ryšys peržengia manipuliavimo vienas kitu lygmenį.

 

B. J.: Tai filmas apie įžeidimą, bet kartu ir apie melą sau. Šis melas tampa spąstais. Kuo labiau bandai ištrūkti iš šių melo spąstų, tuo stipriau jie tave laiko. Norėjau sukurti veidrodžio žaidimą – abu šiuos veikėjus sieja nuolatinis atspindėjimas. Beveik nieko nežinodami vienas apie kitą, jie vienas kitą traukia. Tačiau jie atspindi ne tik vienas kitą, bet ir save pačius, tampa savo antrininkais. Bertranas per kriminalinę paslaptį, Eva per intymią: ji ir ištikima mylimam vyrui, kuris sėdi kalėjime, ir kartu dirba prostitute.

 

Kartu su Isabelle dirbote jau ne kartą, tai jau šeštas bendras filmas.

B. J.: Isabelle labai stipri aktorė, jos negalima režisuoti. Ji pati interpretuoja personažus. Kviesdamas Huppert gali neabejoti, kad tai bus meistriškas vaidmuo. Ji visada pasakys, kas yra blogai. Suteiks filmui paslapties. Šiame filme man buvo svarbu, kad abu personažai turėtų paslaptį. Bertranas ir Eva priklauso tam pačiam pasauliui – besistengiančiųjų išlikti pasauliui – ir jie abu yra dvilypiai. Gaspard’o Ullielio ir Isabelle Huppert duetas labai tinka, kai žanriniame kine nori apversti kanoniškus moters ir vyro vaidmenis.

 

I. H.: Man patinka dirbti su Benoît. Jis primena man Claude’ą Chabrolį, kurio filmuose taip pat daug kartų vaidinau. Šie režisieriai pasižymi gebėjimu išsaugoti atstumą tarp pasakojamos istorijos ir jos personažų. Jie panašiai pateikia emocijas, išvengia sentimentalumo.

 

Gaspard’ai, kaip Jums sekėsi prisijungti prie šio jau patikrinto dueto?

G. U.: Man atrodo, kad Benoît labai įdomiai pasirinko, suvesdamas šiame filme mus su Isabelle. Abu esame aktoriai, kuriems priskiriama paslaptis, mes atrodome šalti. Paslaptis ir šaltumas tampa ypač įdomūs „Evos“ istorijos kontekste, nes įneša į filmą grėsmės pojūtį. Benoît gerai žinomas tuo, kad moka kine perteikti moterų paslaptingumą. Bet gal pirmą kartą jis nusprendė papasakoti istoriją iš vyro perspektyvos. Buvo labai įdomu dirbti kartu.

 

Kartais Isabelle Huppert sako, kad jaučiasi lyg instrumentas režisieriaus rankose. Gaspard’ai, kaip Jūs suprantate aktoriaus vietą kine?

 

G. U.: Taip, aktorius yra tarsi šachmatų figūrėlė. Tačiau šiame filme įdomu, kad santykis tarp Evos ir Bertrano yra dichotomiškas. Kartais Bertranas bando režisuoti Evą, kad gautų geresnę istoriją savo kūriniui, bet galų gale tampa neaišku, kas dominuoja ir kuris kurį režisuoja. Panašiai atsitinka tarp režisieriaus ir aktoriaus. Ar režisierius paveikia aktoriaus vaidmens interpretaciją, ar ši interpretacija veikia režisūrinius sprendimus? Vis dėlto man aktorius yra įrankis, įgyvendinantis režisieriaus viziją, jo stilių.

Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“