7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Konvertuojant Mozartą

Operos „Idomenėjas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Jūratė Katinaitė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Muzika
Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.

Retas operos mėgėjas paminėtų „Idomenėją“ tarp mėgstamų Mozarto operų. Ne tik todėl, kad vėliau su libretistu Lorenzo da Ponte sukurtos trys garsiosios operos („Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“) tapo reikšmingiausia jo palikimo dalimi, kurią svariai papildo masoniškoji „Užburtoji fleita“. Regis, opera seria, arba rimtosios operos, žanras nelabai bežavėjo patį kompozitorių. Mozartas buvo jaunas 24-erių metų vyras, atviras naujovėms, o opera seria savo aukso amžių jau buvo pergyvenusi, mitologiniai siužetai, dievai, didingi herojai, dori valdovai ir jų idealai pabodo XVIII a. pabaigos visuomenei. Į operos scenas veržėsi kitoniški protagonistai – šmaikštūs, išradingi, geraširdžiai tarnai, išradingai manipuliuojantys ponų silpnybėmis. Tad ir Mozartas pasuko šiuo keliu, palikdamas praeity tokius herojus kaip Romos diktatorius Liucijus, Egipto karalius Tamas, Ponto karalius Mitridatas... Kitaip tariant, „Idomenėjas“ buvo tas kelias, kuriuo Mozartas paskui nebėjo. Teisybės dėlei, dar viena opera seria jo karjeroje buvo. Tai „Tito gailestingumas“, kurios premjera Prahoje įvyko keliomis savaitėmis anksčiau už „Užburtosios fleitos“ premjerą Vienoje, likus vos trims mėnesiams iki Mozarto mirties. Tačiau „Titas“ tik dar labiau įrodo, kokia konservatyvi atgyvena tuo metu jau buvo opera seria, mat ji buvo užakyta Bohemijos karaliaus Leopoldo II karūnavimo proga, tad Mozartui neliko nieko kita, kaip tik vėl kurti senuoju stiliumi, aukštinti valdovo išmintį ir kilniaširdiškumą. Galima įsivaizduoti, kaip Mozartas jautėsi kurdamas „Tito gailestingumą“ po tokio šedevro kaip „Don Žuanas“.

 

„Idomenėją“ ir „Titą“ skiria dešimtmetis, kai Mozartas visiškai nutolo nuo šio žanro, kurio vėl teko imtis prieš mirtį. Tai, kas nebekursto kūrėjo aistros, vargu ar gali jaudinti žiūrovą. Čia, ko gero, ir yra tikrasis atsakymas, kodėl „Idomenėjas“ nėra toks populiarus kaip vėlesnės Mozarto operos, nors kartkartėmis statomas pasaulio teatruose. Žinoma, muzika puiki, čia jau kompozitorius bandė įvesti leitmotyvus, prasiveržiančius pro vadinamąją numerių struktūrą.

 

Britų režisierių Grahamą Vicką ši opera taip įtraukė, kad bendras Geteborgo operos (2016) ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymas yra jau trečioji jo šio veikalo inscenizacija. Pirmąsyk „Idomenėją“ jis pastatė su savo vadovaujama Birmingamo operos trupe 2008 m., o antrą – Londono karališkajame „Covent Garden“ teatre 2014-aisiais. Būtų labai įdomu palyginti visas tris versijas pirmiausia esminių akcentų lygmeniu, tačiau teks tenkintis tik pastaruoju pastatymu. Svarbiausia, ką režisierius akcentuoja šiame spektaklyje – tėvo ir sūnaus priešprieša, kartų susidūrimas. Idomenėjas, silpnumo akimirką pažadėjęs paaukoti pirmą sutiktą būtybę, idant Neptūnas dovanotų gyvybę jam pačiam, krante pirmiausia sutinka sūnų Idamantę. Režisieriui rūpi pamatinis krikščioniškas – sūnaus aukojimo – klausimas, tačiau dar labiau jį jaudina paklusnumo ir pareigos, meilės ir neapykantos niuansai tėvo ir sūnaus santykiuose. Dargi pats Mozartas rašydamas šią operą bandė išsiveržti iš slegiančios savo tėvo Leopoldo globos ir diktato.

 

Kitas dalykas, kurį akcentuoja režisierius, – Europos ir Azijos konfliktas, paradoksaliai susišaukiantis su mūsų dienų geopolitinėmis aktualijomis, tad režisierius veiksmą perkėlė į šiandieninę Graikijos salą, kurios krantus nuolat pasiekia pabėgėliai iš „karštųjų“ Azijos taškų. Štai tokiame pabėgėlių barake (dailininkas Paulas Brownas, šviesų dailininkas Giuseppe di Iorio) plėtojasi civilizacijų ir kartų konfliktas.

 

G. Vickas virtuoziškai adaptuoja libretą, skrupulingai modeliuoja siužetines linijas. Personažų charakteriai, veikimo logika, tarpusavio santykiai ir mizanscenos – viskas iki detalių apmąstyta ir suvaldyta. Žiūrint spektaklį kyla klausimų dėl vieno ar kito simbolio, mizanscenos iššifravimo, tad vieną sykį pažiūrėjus spektaklį norisi eiti darsyk, atrasti nepastebėtus ar neperprastus dalykus. Nors spektaklis balansuoja ant ribos būti perkrautas simbolių ir prasminių niuansų, jis neužgožia Mozarto partitūros, netrukdo sekti muzikos tėkmės. Ir tai išskiria G. Vicką iš daugybės režisierių, perkeliančių operų siužetus į mūsų laikus ir pamirštančių muziką. Šis spektaklis atidus muzikos tėkmei, akcentams, tempų ir nuotaikų kaitai. Ir net jei visai nepatiktų šio pastatymo estetika, vargiai rastum režisieriui profesionalių priekaištų.

 

Komplimentai skrieja ir puikiam dirigentui Johannesui Wildneriui, kuris sugebėjo ne tik nepriekaištingai atlikti Mozarto partitūrą, bet ir priversti publiką pamiršti anaiptol ne tobulą LNOBT salės akustiką. Orkestras skambėjo ne tik veržliai, darniai, bet ir, ko dažnokai pristinga, subtiliai. Ir tie tylieji epizodai neprasmego orkestrinėje, o pasiekė ir ausis, ir sielą. Skambesį praturtino rečitatyvuose naudotas hamerklavyras vietoj ausiai įprasto klavesino. Mozartas veržėsi ne tik muzikos kalbos, bet ir instrumentarijaus naujovių link. Fortepijono pirmtakas hamerklavyras tuo metu stūmė iš vartosenos klavesiną.

 

Neabejotinas solistų ansamblio lyderis – Idomenėjo vaidmens atlikėjas tenoras Paulas Nilonas. Tikras malonumas ne tik sekti įtaigų artistą ir mėgautis balsu, bet ir atrasti jo daugiabriaunį tembrą. P. Nilonas išpildo kompozitorių svajonę – balso spalvų kaita įkūnija personažo raidos liniją. Kartais jo tenoras skamba šviesiai ir subtiliai, o kartais tirštumu ir tamsumu priartėja prie baritono skambesio. Būta epizodų, kai balse suskambo dar ryškesnių atspalvių, net dingojosi – nejau čia jau kitas dainininkas?  

 

Idamantę įkūnijo gražus, šviesus Emmanuelio Faraldo tenoras. Scenose su Idomenėju dar labiau išryškėjo dviejų tenorų tembriniai skirtumai. Kartais norėjosi ryžtingesnio Idamantės skambesio. Čia galima suprasti, kodėl kartais šiam vaidmeniui statytojai renkasi mecosopranus, kurie turi didesnę tembrinių spalvų įvairovę. Mozartas Idomenėjo partiją rašė kastratui, kas taip pat tuo metu jau buvo nunykstanti tradicija.

 

Ilijos vaidmenį sėkmingai sukūrė Aistė Pilibavičiūtė, kurios sopranas ypač žavėjo pirmoje jos scenoje. Malonaus tembro, techniškai įvaldytas balsas lengvai slydo sudėtingesniais partitūros puslapiais. Sunku prilygti tembrine dramaturgija tokiam meistrui kaip P. Nilonas, tačiau dainininkė dar tik pradeda karjerą ir šis jos vaidmuo yra sėkmingas žingsnis aukštyn. Temperamentingoji Elektrą vaidinanti Viktorija Miškūnaitė atsidūrė savo stichijoje, netgi tapo spektaklio spiritus movens. Įspūdingai buvo atlikta jos pirmojo veiksmo scena, o štai gana sudėtinga II veiksmo arija išdavė dainininkę nesveikuojant, tačiau po pertraukos iš visų jėgų susikaupusi profesionalė įveikė savo partiją. Gražiai skambėjo ir Mindaugo Zimkaus balsas, darsyk įrodęs, kad Mozarto muzika yra sava šio dainininko erdvė.

 

Gerą įspūdį paliko ir puikiai Česlovo Radžiūno parengtas choras, iš kurio J. Wildneris šįkart išgavo ir gerokai subtilesnių spalvų.

 

Šios mintys paremtos tik antrosios premjeros (birželio 2 d.) įspūdžiais. Gaila, kad į premjerinę sudėtį statytojai neįtraukė daugiau lietuvių solistų. Tad įdomu bus sulaukti Tomo Pavilionio (Idamantė) ir Ritos Petrauskaitės (Ilija) pasirodymo šioje operoje.

 

Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas). M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas). M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas). M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Dirigentas Johannesas Wildneris ir režisierius Grahamas Vickas. M. Aleksos nuotr.
Dirigentas Johannesas Wildneris ir režisierius Grahamas Vickas. M. Aleksos nuotr.