7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meniškai šventiška „Traviata“

Išskirtinis spektaklis su Katerina Tretyakova ir Edgaru Montvidu LNOBT

Rita Nomicaitė
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Muzika
Katerina Tretyakova (Violeta) spektaklyje „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Katerina Tretyakova (Violeta) spektaklyje „Traviata“. M. Aleksos nuotr.

Gruodžio 12-osios „Traviatos“ spektaklis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo skirtas simbolinės lietuvių operos figūros – Kipro Petrausko – 130-osioms gimimo metinėms. Šis tautinės operos sąjūdžio veikėjas, pirmųjų lietuviškų spektaklių solistas, be to, pasižymėjo išskirtinėmis profesinėmis savybėmis. „Jaukus, švelniai melancholiškas lyrizmas yra pagrindinis jo dainavimo ir visos jo asmenybės bruožas. (...) Petrausko lyrikai suteikia ypatingos reikšmės ugningas temperamentas, kuris slypi prisidengęs jos švelnumu. Kipro lyrizmas nėra silpno, bejėgio svajotojo jausmų išsiliejimas; iš švelniausio „pianissimo“, iš lyriškiausios nuotaikos jis gali pereiti į aistringą pakilimą; už švelnumo slepiasi stipri, sveika, gyvastinga asmenybė. Dinamiškose vietose jis suliepsnoja pats ir moka uždegti klausytojus“, – 1936 metais, dainininkui švenčiant sceninės kūrybos 25-ąsias metines, dideliame straipsnyje analizavo Vladas Jakubėnas („Kipras Petrauskas – lietuviško dainingumo reiškėjas ir įkūnytojas“, Vairas, 1936, Nr. 12). Intymumo sublimuoti karšti jausmai buvo gražiausias ir aptariamojo spektaklio bruožas.

 

Neseniai TV eteryje pasigirdus teiginiams apie operos meno mirtį, Giuseppe’s Verdi „La traviata“, toji beveik „šlagerine“ virtusi opera, priešingai – skleidžia viršlaikinius operos kerus. Kitaip tariant, kaip ir kiekvienas genialus kūrinys ji buvo kupina anuomet, tebėra ir dabar prisodrinta ateities skambesio, dramaturginių subtilybių nuojautų. Kuo opera artima mūsų ausiai? Svarbiausia turbūt – kameriniu skambesiu (dominuoja dviejų solistų scenos), tikslingu, įrėmintu „konkrečios temos nagrinėjimu“ (vienos poros meilės jausmo aspektai), smulkia struktūra – 4 nedidukai veiksmai (LNOBT grupuojami po du), trunkantys nepilnas dvi valandas kaip pilnametražis filmas. Veikalas turi ir greito, emocionalaus poveikio sluoksnį, nelyginant dainelės.

 

Operos muzika turtinga dar ir tuo, kad net tie patys atlikėjai kartais įsijaučia į labai skirtingas jos ekspresyvumo tendencijas. Apskritai, vieni dirigentai „Traviatą“ galingai romantizuoja, apimdami visą aistros gamą nuo žemiausių iki aukščiausių obertonų ir pabrėždami žemuosius, rinkdamiesi lėtus tempus. Būtent taip interneto įrašuose aptikau operos fragmentus diriguojant mūsų teatro svečią Gianluca Marcianò. Tad buvo dar įdomiau spektaklyje pajutus vos ne dvigubai greitesnį judėjimą ir apskritai kitokią, tą lengvą, grakščią, lakią ir šviesią dirigento interpretaciją. Maždaug tokio pobūdžio, kokio laikėsi didysis italas Claudio Abbado.

 

Negaliu palyginti, kaip orkestrą G. Marcianò traktuoja jo paties pas mus ką tik pastatytame G. Verdi „Ernanyje“, bet tą vakarą orkestro skambesys buvo pakitęs neatpažįstamai. Tapo lengvutėlis, švelnutėlis, be galo šiltas ir atidus. Visai nepriminė tik „didelės gitaros“, kaip vėliau iš Verdi šaipėsi Giacomo Puccini. G. Marcianò orkestro partijoje išgirdo daugybę niuansų, pavyzdžiui, Violetos arijoje „Addio...“ ( IV v.) raudojo kartu su Violeta, akcentuodamas ir pratęsdamas antrą takto dalį (solistei kirčiuojant pirmąją, skiemenį „di“). Apskritai G. Marcianò diriguojamas spektaklis skambėjo švariai tarsi nuplautas, ypač vientisai, darniai ir su įkarščiu.

 

Didžiausią spektaklio grožį kūrė kamerinis muzikavimas, pražydęs pagrindinių veikėjų įvaizdžių forma. Violetos vaidmenį atliko Katerina Tretyakova. Gimusi Murmanske (Rusija), Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorijoje studijavusi choro dirigavimą, LMTA – solo dainavimą pas Giedrę Kaukaitę, Tretyakova buvo išgirsta mūsų bičiulio Mozarteumo dirigento Josefo Wallnigo ir jo padedama pateko į Vakarų Europos mokyklas. Dabar į Vilnių ji atvyko iš Hamburgo valstybinės operos, kurios repertuariniuose spektakliuose nuo 2010–2011 m. sezono dainuoja pagrindinius vaidmenis. Pažindama savo balsą, dainininkė nuostabiai išnaudoja unikaliąsias jo savybes – vos saldžią, šviesią šilumą, jaukų skambesį. Nepaprastai lankstus balso valdymas leidžia jai išvingiuoti turbūt kone visus kamerinius dramaturgijos niuansus. Vilniuje K. Tretyakova sukūrė tyros, trapios ir liaunos lyg smilgelė, o kartu neišsemiamai sudėtingo vidaus pasaulio ir protingos moters paveikslą.

 

Švelniausiu dainavimu ten, kur dauguma Alfredų itališkai plėšia gerkles, sukrėtė Edgaras Montvidas. Tiesa, pagal režisieriaus sumanymą, veiksmo pradžioje Alfredas apie meilę Violetai turi kalbėti susikišęs rankas į apsmukusių kelnių kišenes, kas tokiame aukštų idėjų veikale dar smarkiau nubraukia bet kokias įtikinėjimo pastangas. Reziduojantis Londone, „Royal Opera Hause“ bei kituose karališkuose, nacionaliniuose ir panašiai žymiausiuose pasaulio teatruose dainuojantis E. Montvidas namų scenoje jautėsi puikiai ir atsipalaidavęs artistiškai krėtė meniškus pokštus, subtiliai niuansuodamas ir išryškindamas dažniausiai visai netikėtas dramaturgijos akimirkas bei prasmių jungtis. Finalinis Violetos ir Alfredo duetas, kuriame paprastai ryžtingai planuojamas jų gyvenimas Paryžiuje, dažnai kaip operos ištrauka griaudi šventiniuose koncertuose. Intymus E. Montvido kalbėjimas iš esybės gelmių skambėjo tik kaip paguoda, jis jau nujautė, kad Violetos neteks. Jo dainavimas labiau priminė kuždesį, ir tuo galutinai sukėlė katarsį, prie kurio jau buvo priartėjusi K. Tretyakova Violetos atsisveikinimo arija.

 

Nors K. Tretyakova ir E. Montvidas pirmąkart susitiko šiame spektaklyje, jų scenos skambėjo harmoningai, balsai nuostabiai vienas kitam tiko. Peržvelgę abiejų dainininkų repertuarą aptiktume nemažai Mozarto vaidmenų, pasirodo, kad jie atlieka net tos pačios veikėjų poros partijas, antai – Paminos (sopranas) ir Tamino (tenoras) „Užburtojoje fleitoje“. Regis, kaip tik mozartiški – nebūtinai dideli, bet šilti ir šviesūs – jų balsų obertonai „Traviatoje“ sukūrė darną, padėjusią užkilti iki jausmų sukrėtimo. Į jį, tiesą sakant, nuosekliai atvedė visi spektaklio atlikėjai nuo pat pirmojo Preliudo akordo. Išraiškingu intonavimu ir vaidyba nė kiek nenusileido Arūnas Malikėnas (Žermonas), spektaklio atmosferai pakluso Aistė Miknytė (Flora), Dovilė Kazonaitė (Anina), Kasparas Damulis (Gastonas), Eugenijus Chrebtovas (Baronas Diufalis), Liudas Norvaišas (Markizas), Vladas Bagdonas (Daktaras), Andrius Bartkus (Violetos tarnas), Alfredas Celiešius (Floros tarnas) ir Dmitrijus Afanasjevas (Komisionierius).

 

Po visų ilgų aplodismentų, norėdamas išskirtinai pagerbti kolegę Kateriną Tretyakovą, Edgaras Montvidas paskutinę finalinės uždangos nusileidimo akimirką scenos partnerę grakščiai už rankos pavedė link scenos krašto. Ir ji, mūsų operos gėlė, liko ten visų priekyje stovėti. Tikėkimės, Lietuvoje dabar ją girdėsime ir matysime nuolat, tačiau bet kuriuo atveju šis paskutinis vaizdas scenoje neužsimirš.

 

 

Katerina Tretyakova (Violeta) spektaklyje „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Katerina Tretyakova (Violeta) spektaklyje „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Traviata“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Traviata“. M. Aleksos nuotr.