7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prarasto laiko herojai

Dar kartą apie Krzysztofo Pastoro režisuotą baletą „Romeo ir Džuljeta“ LNOBT

Rimgailė Renevytė
Nr. 8 (1202), 2017-02-24
Šokis
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

 

Be abejo, debiutuojantys solistai nustebino, bet skirtingi Kipro Chlebinsko ir Neringos Česaitytės personažų paveikslai (gal tai Pastoro Romeo ir Džuljetai suteikta laisvė) sukėlė abejonių. Romeo ir Džuljetos personažai ryškiai kontrastavo: atsidavęs Romeo, labai jautriai ir subtiliai perteiktas K. Chlebinsko, ir savo laisve šiek tiek labiau nei meile besidžiaugianti N. Česaitytės Džuljeta. Vis dėlto spektaklis skambėjo lyg amžinos nesantaikos ir joje pražūvančios meilės istorija. Šviesūs ir švelnūs Romeo gestai kulminacinėje scenoje virto nevilties šauksmu.

 

Gruodžio 15 d. spektaklio ašimi tapo Olesios Šaitanovos Džuljetos kova su šaltais Martyno Rimeikio ir Olgos Konošenko Kapulečiais. Nepermaldaujamas tėvas priverčia Džuljetą savo meilės istoriją palaidoti gerokai anksčiau, nei ši išgeria tėvo Lorenco paruoštus nuodus. Romeo čia – tik priežastis, išjudinusi šią santykių ir principų kovą. Tą vakarą spektaklis buvo apie Džuljetos maištą, o meilė liko kažkur toli. Temos, kurias savo spektakliu paliečia Pastoras, susipina su scenoje vaizduojamu laiku: iš fašistinės Italijos keliaujame į 6-ojo dešimtmečio pakilimą, o spektaklio finalas įvyksta beveik nūdienoje. Ir nors „Romeo ir Džuljetos“ istorijai laikas pavaldus, šįsyk vaizdo projekcijose (šviesų dailininkai Bertas Dalhuysenas ir Wijnandas van der Horstas) kontrastingai atsispindinti Italijos kasdienybė – ir karas, ir taika – iš dalies užgniaužė šokėjų ir paties Prokofjevo energiją. Dažnoje scenoje aktoriams reikėjo dirbtinai prisitaikyti prie vizualinių sprendimų, todėl kai kurie veiksmai atrodė nepateisinti. Kita vertus, vaizdo projekcijos kalbėjo subtiliau nei pantomima, neretai baleto pastatymuose užkertanti kelią daugiaprasmiškumui, kurį geba išreikšti šokis.

 

Krzysztofo Pastoro „Romeo ir Džuljetos“ interpretacijoje energija ir judesys daugiausia kuria spektaklio vaizdą, įtakos tam neabejotinai turi ir muzika. Scenos, kurias „užpildo“ Montekiai ir Kapulečiai, tai kovojantys dėl dėmesio, tai linksmai leidžiantys laiką puotoje, ypač veikia viso spektaklio atmosferą. Tikra kova vyksta ne vien tarp Tebaldo ir Merkucijaus, bet ir masinėse scenose, – atrodo, kad baleto artistams trūksta net fizinės erdvės. Deja, scenografija (dailininkė Tatyana van Walsum) ne visuomet įsilieja į bendrą kūrinį. Marmurinis liftas, pavirtęs Džuljetos balkonu, arba metalinės pertvaros scenos gilumoje užveria prasmes, tėra tik laike ir erdvėje sustingęs simbolis. Išskirčiau tik miegamojo sceną, kuri kiek subtiliau vaizduoja karstais atsiveriantį meilės guolį.

 

Pastoro interpretacija nuo pat pradžių pavaldi tragedijos linijai. Jis atsisako Auklės personažo kaip pagrindinio komiškumo elemento, jį pakeičia Džuljetos draugės, tampančios Benvolijaus, Merkucijaus ar netgi Romeo šokių partnerėmis. Džuljetos draugės scenoje pasirodo dėl estetinių ar siužetinių (reikia padėti Romeo ir Džuljetai susitikti) priežasčių, tačiau jos nėra nei Montekių, nei Kapulečių pusėje. Tiesa, Neringos Česaitytės Džuljetai draugės (šoko Inga Cibulskytė ir Haruka Ohno) suteikė vėjavaikiškumo, kurio nestokojo Olesios Šaitanovos Džuljeta.

 

Bene vieninteliu tragedijos „juokdariu“ tampa Merkucijus, mėginantis visaip kaip tik įmanoma pajuokti Kapulečius. Merkucijus (abu vakarus šoko Andrius Žužžalkinas) ne tik šaiposi iš priešų ar juokina žiūrovus (šiuo atveju ir scenos „aikštėje“ susirinkusią žiūrovų minią), bet ir kursto dar didesnę Kapulečių neapykantą Montekių giminei. Norėtųsi sakyti, kad dėl Merkucijaus pastangų pasijuokti iš priešo gimsta didžioji Romeo ir Džuljetos tragedija. Tačiau tragedijos išgyventi žiūrovui tarsi neleidžiama: Džuljetos ir Romeo kūnus, kaip prieš tai Merkucijaus ir Tebaldo, iš scenos išsineša gedinčios Montekių ir Kapulečių šeimos. Tarytum mirtis nieko neužbaigia.

Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.