7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aistra tobulumui

Kristupas Antanaitis
Nr. 33 (1227), 2017-10-13
Muzika
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo

Kiekviena valstybė kurdama savo nacionalinį teatrą tikisi iš jo didžių darbų. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) per 98-erius veiklos metus sukūrė ne vieną spektaklį, kuris paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos muzikos ir teatro istorijoje – pradedant G. Verdi „Traviata“ 1920 m. ir baigiant naujojo pastato atidarymo sezonu 1974-aisiais, per du mėnesius pristačiusiu net penkias premjeras[1]. Keista, kad tiek premjerų buvo pastatoma laikais, kuomet eilėje tekdavo grumtis dėl duonos kąsnio, o šiomis dienomis per visą sezoną LNOBT pastato tik keturias ar penkias. Visgi geriau mažiau, bet kokybiškiau. Tokia nuostata teatras vadovaujasi paskutinius 10 metų, tad vis nustebina publiką naujais darbais. Besibaigiantis 2016 – 2017 metų sezonas birželio 9 dieną publiką pakvietė į Lietuvoje dar nestatytą bel canto genijaus V. Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“. Naująjį, 98-ąjį, sezoną teatras taip pat pradėjo šia opera.

Ką apie ją galima pasakyti? Žodis puiku čia tiktų mažiausiai. Tai kuo įstabiausias kūrinys tiek dramaturgine, tiek muzikine prasme. Žiūrovas, kuris mėgsta skaidrumą ir švarumą scenoje, o ne baltas sukneles bei antikvarinius baldus, taip pat turėtų džiaugtis. Visiškas minimalizmas, didelis kontrastas tarp veikėjų, siautulinga charakterių susikirtimo bei tėvo ir dukters santykių kova – visa tai naujajame prancūzų režisieriaus Vincento Boussardo pastatyme.

Šis kūrinys pirmą kartą buvo pastatytas 1830 m. ir iškart tapo tikra sensacija. Visų pirma todėl, jog buvo pastatytas ne pagal Viljamo Šekspyro dramą, o pagal renesansiškąją legendą, kuria rėmėsi ir pats dramaturgas, todėl šios operos turinys gerokai skiriasi nuo klasikinės Romeo ir Džuljetos istorijos.

Operos uvertiūra nustebina savo komiškumu ir žasimingumu, kuris, atrodo, visiškai nesisieja su drama. Visgi muzika leidžia suvokti, kad ne viskas gyvenime yra nuspalvinta krauju ir pykčiais. Įvesdama klausytoją į operos istoriją nustebino ne tik uvertiūra, bet ir scenografija (dail. Vincentas Lemaire'as), kuri nuo pat kūrinio pradžios žavėjo scenoje kabančiais balnais, didingą ir elegantišką vyrų chorą apipavidalinančiais grėsmės nuojauta. Romeo (rugsėjo 15 ir 16 d. premjeriniuose spektakliuose dainavo Eglė Šidlauskaitė, vėliau ją pakeitė Vokietijoje gyvenanti Milda Tubelytė, kurią Lietuvos publika išgirdo pirmą kartą), Tebaldo (Carlos Cardoso), Capellio (Liudas Mikalauskas) ir Lorenzo (Žygimantas Galinis) soliniai numeriai bei ansambliai prikaustė visų dėmesį tiek vaidyba, tiek atlikimu. Ypač pabrėžtinas L. Mikalausko aktorinis darbas, kuris nepaliko abejingų.

Antroje pirmojo veiksmo scenoje matome Džuljetą (Viktorija Miškūnaitė), besimeldžiančią ir bandančią pasiekti Mergelės Marijos su Jėzumi Kristumi ant rankų skulptūrą. Dainuodama savo ariją solistė lipa į praustuvę, kuri parodo jaunos ir gležnos bei visų pamirštos ir nesuprantamos merginos nerimą ir depresiją. Ji užsidaro vonios kambaryje, lindi kampe, kad tik pabėgtų nuo visų negandų ir pagundų.

Įspūdingiausia operos vieta – antrojo veiksmo pradžia, kur vienintelį kartą sudalyvauja ir choro moterys, aprengtos itin egzotiškais ir akį traukiančiais prancūzų dizainerio Christiano Lacroix kostiumais. Griozdiški ir visą sceną užimantys laiptai atlieka karo lauko vaidmenį, kuriame susipina ir meilės prisipažinimai, ir panikos apimtos moterų emocijos, kai šios skuoste skuodžia laiptais žemyn. Visa opera apipavidalinta originalia šviesų koncepcija (šviesų ir vaizdo projekcijų dailininkas Guido Levis), kuri kuria šmėklų įvaizdį tiek uždangoje, tiek ant sienų.

Solistų šiukštu negalima kritikuoti, nes darbas, kurį jie atliko scenoje, buvo geriau nei geras ir vertas ne vienos ovacijos. Reikia pažymėti, jog operoje dalyvavę iš Lietuvos išvykę solistai, tokie kaip M. Tubelytė, yra milžiniška netektis mūsų scenai ir kultūrai. Tokia balsai turi skambėti kiekvienoje Lietuvos koncertų salėje ar teatre, nes tai yra šalies nacionalinis turtas, kuris dėl mūsų valdžios gobšumo yra priverstas dirbi svetur.

Italų maestro Sesto Quatrini privertė teatro orkestrą griežti ne prasčiau nei tai daro Vienos, Milano ar Paryžiaus operos teatrai. Dirigento pasirodymas orkestro ložėje ir scenoje kaskart buvo sutiktas griausmingomis ir mums neįprastai ilgomis ovacijomis.

Norisi palinkėti, jog pradėdamas naująjį sezoną LNOBT užtikrintų kokybę, kurią pasiekė pastatydamas šį V. Bellini šedevrą.

 

[1]   1974-aisiais atidaryti naujieji rūmai A. Vienuolio gatvėje lapkričio 6 d. pakvietė į V. Klovos operos „Ave Vita“ premjerą, lapkričio 9 d. sekė P. Čaikovskio naujasis „Gulbių ežeras“. Po kelių dienų, lapkričio 10 d. pasaulį išvydo Ch. Gounod opera „Faustas“, lapkričio 13 d. A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, o metus pabaigė naujas G. Verdi operos „Traviata“ pastatymas.

„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo
„Kapulečiai ir Montekiai“, nuotr. iš LNOBT archyvo