Šiuo metu Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje veikianti Andriaus Zakarausko kuruota paroda „Kita energija“ kelia dvejopus jausmus: iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiška beprotybė: kas galėtų sumąstyti daryti parodą tokioje vizualiai aktyvioje, intensyvioje ir sudėtingoje erdvėje? Tačiau žinant Zakarausko sau keliamus kūrybinius uždavinius, meninius tyrinėjimus ir apmąstymus, pasirinkimas atrodo nuoseklus ir natūralus, pratęsiantis menininko tyrimus apie tapybos ir erdvės, garso, meno, kultūros ir žmogaus istorijos santykį. Paroda intriguoja ir yra įdomi kaip kuratoriaus žvilgsnis į sudėtingą muziejaus erdvę, skambančią spalvomis ir vaizdiniais, kurie kuria aktyvų vizualinį triukšmą. Garsas dažnai tampa vaizdo, šio tapytojo potėpio, tęsiniu arba net atskira instaliacija ar performansu, papildančiu, pratęsiančiu kūrinį. Šiuo atveju tęsiniu ar papildiniu tapo visa muziejaus erdvė. Parodoje dalyvauja beveik dvidešimt skirtingų kartų menininkų – tai ir neseniai mokslus baigę Zakarausko studentai, ir jo kolegos profesoriai, ir aukščiausius nacionalinius apdovanojimus pelnę menininkai.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Pirmąkart organizuojama tarptautinė minimalios raiškos meno bienalė „Laconica“ turėtų sudominti vertinančius išgrynintą plastinę raišką ir apgalvotą formą. Nedaugžodžiavimas, tyli vizualinė kalba ar minties sutelktumas gali it nukreipiančios gairės lydėti šį per dvi galerijas vykstantį renginį. Agnės Jonkutės, Kotrynos Džilavjan ir Aušros Kaziliūnaitės kuruotoje bienalėje – 4 tautybių, įvairaus amžiaus bei žinomumo ir skirtingų disciplinų atstovai, tad jau vien ši įvairovė kelia smalsumą pamatyti, kaip sekėsi visa tai suburti kartu, nes grupinės parodos dažnai pateikia įdomių, nebūtinai tyčinių sugretinimų.

Vaikštant po Eglės Ridikaitės parodą „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.) kyla mintis, kad šios menininkės kūrybinė sėkmė galėtų tapti chrestomatiniu pavyzdžiu, kad pirmapradis mąstymas vaizdais tebėra legitimus kūrybos metodas šiuolaikinėje žodį prioritetizuojančioje profesionalaus meno aplinkoje. Kalbu apie vizualinę kūrybinę praktiką kaip mąstymo būdą, kai kūrybinė idėja nėra pirma sugalvojama žodžiais ir tuomet ieškoma forma jai išpildyti, kalbu apie kūrybos procesą, kuriame žodžiai nėra naudojami visai. Pokalbyje įsitikinu, kad pirminė įžvalga apie Eglės kūrybos metodą buvo teisinga. Tačiau, prieš leidžiantis į pokalbį, šią mintį noriu šiek tiek išplėsti.

Visi turime draugų, kurie studijų metais buvo kurso žvaigždės, kūrė neįprastus įdomius darbus, išsiskyrė iš bendraamžių, žavėjo dėstytojus, tačiau po studijų dingo iš meno pasaulio, pasislėpė. Kalbant apie moteris menininkes, atrodydavo, kad dažniausiai priesaga „-ienė“ užčiaupia menininkę „-aitę“, banguojantis šeimos gyvenimas ant seklumos užneša kūrybos laivą, ją pačią nusineša kitoks, tikriausiai ne mažiau už meną įdomus gyvenimas.

Kazimieras Brazdžiūnas kadaise yra rašęs: „Kad ir kaip ten bebūtų – panegirikos nemėgstu, o komplimentus laikau blogiausiu palinkėjimu menininkui.“ Tad ir nesiimsime čia tupinėti reveransais, rašyti užsitarnautas panegirikas ar sveikinti su įspūdingu kūrybiniu laimėjimu. Pamėnkalnio galerijoje vykstančios parodos „Postprodukcija“ pavadinimas gali būti traktuojamas kaip bandymas pasinaudoti populiariu prekės ženklu – Nicolas Bourriaud.

Neseniai beveik kiekvienas straipsnis / įrašas feisbuke prasidėdavo eilute apie karantino apribojimus, dabar sunku rasti ką nors be sakinio apie parodų lankymo džiaugsmą. Ir jis absoliučiai tikras. Liudiju. To jausmo ryškumas aiškiai parodo, kad realybė yra kur kas daugiau, nei ekrane galima perteikti.

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.