Tarp disciplinų
Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika. Bet kad tai tiktų gyvenimui... Karantinas įrodė, kad tinka. Pamėgau vienodai besisukančias dienas, kai niekur nereikia eiti, nebūna netikėtų susitikimų, žodžiu, rutina par excellence – vaistas nuo nerimo. Aišku, tai galioja tik tokiems kaip aš, kurie nėra nei medikai, nei bedarbiai, namie neturi mokyti vaikų ir tuo pat metu dirbti nuotoliniu būdu, negyvena kartu su smurtautojais ir t.t. Man ir keliems bičiuliams kaip tik trūko tokios pauzės. Kai nesergi, bet gali sėdėti namie ir dirbti tikruosius darbus, tuos tikrai savo, kurie rūpi, kurie tau būtini būtent dabar. Ir niekas neprisikabins, kad vagi laiką – iš studentų, iš darbdavių, iš artimųjų, iš viršininkų, iš užsakovų, iš visų kitų įmanomų pretendentų į tavo kūną ir mintis. Karantinas – rojus kūrybos egoistams.
Taip sau kažką „dirbenant“ (Gintauto Trimako terminas) ir paaiškėja, kas yra kas: mano dukra, besiruošianti studijuoti cheminę inžineriją, tapo vieną drobę po kitos; manoji karantino draugė Eglė irgi tapo, bet ji ir yra tapytoja; sūnus – būsimasis medikas – žaidžia kompiuterinius žaidimus, kitas – būsimasis gitaristas – šachmatais; tėvas vedžioja pasiskolintą kalę tolimiausiais maršrutais, o paskui labai nuoširdžiai plauna jai kojas; mama tobulina sveikos mitybos receptūras; sesuo kuria radijo laidas apie muziką. O aš? Aš klijuoju mozaiką. Iškerpu formą iš draugėn tinkleliu sujungtų miniatiūrinių plytelių, tepu klijus – iš pradžių ploną sluoksnį, paskui drebiu storą ir išvagoju dantukais. Tada glaudžiu prie sienos, prispaudžiu, pataisau atstumus, nuvalau košės išsiveržimus ir apnašas. Žiūriu, kaip iš naujo suspindi glazūrų spalvos.
Įklijuoju ir žydrą plytelę, mano mozaikai paaukotą Eglės. Ją puošia reljefinis keturlapis, keturių evangelijų, kryžiaus, sėkmės ir dar daug ko simbolis, kurį ji matė Giotto paveiksluose pavaizduotų pastatų languose. Keturlapius mėgo gotikinių bažnyčių architektai, kaip ir pats Giotto, gyvenimo pabaigoje jais papuošęs Florencijos katedros varpinės langus. Atlaikiusių šimtmečius, bet praradusių simbolinę reikšmę keturlapių plytelės dengė kitos tapytojos –Rūtos – išsinuomoto buto virtuvės sienas. Paskui buto šeimininkė numirė, Rūta išsikraustė, o naujieji gyventojai plyteles nulupo. Eglė spėjo dvi išgelbėti. Taip iš tų neaiškios praeities nuolaužų atsirado jos kūrinys „Džoto Rūtos virtuvėje“. Dabar jo fragmentas – ir manojoje. Iš Italijos viduramžių pabaigos per lenkmečius ir sovietmečius pas mane atkeliavęs Giotto, pervadintas Džotu, paliko draugystės ženklą – vieną iš dviejų, kaip perlaužtos širdies pusę.
Įklijuoju ir žalsvą plytelę, nušokusią nuo tualeto sienos sovietmečiu statytame darželyje, kur Eglė turi laikiną dirbtuvę. Ten virš drabužiams skirtų kabliukų tebėra vardai: Karolina, Lukas, Laurynas, Jokūbas, Emilija... Jie simbolizuoja visus vaikus, kurie čia nebegrįš, nes darželį nugriaus. Vos atsikrausčiusi Eglė iškart nutapė jo langus, išsaugojo pro jų žaliuzes sklindančią šviesą. Paskui archeologai šalia darželio atrado Didžiosios sinagogos liekanas – bimos vietą, kolonų likučius ir grindų fragmentą. Tai irgi persikėlė į jos kūrinį. Visas darželyje sukurtų paveikslų ansamblis kabojo Šiuolaikinio meno centro parodoje. Užsuko pasisvečiuoti į kitą modernų svetimkūnį, pastatytą ant ištrintos Vilniaus praeities (ypač žydiškosios) pamatų, sako Eglė. Gal sutapimas, o gal toks likimas, kad paroda buvo uždaryta vos atsidariusi – dėl karantino. Į drobę perkeltas akmens plytelių ornamentas vėl buvo paslėptas nuo mūsų smalsulio. Šventenybė vengia tapti spektakliu.
Savosios mozaikos centre įmontuoju ir Lino iš Izraelio atvežtą padėkliuką – garsiosios mozaikos, išsaugotos Tabos bažnyčioje, suvenyrinę kopiją. Joje pavaizduotos dvi žuvys ir krepšys su duona primena apie stebuklą, kai Jėzus penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis pamaitino tūkstančius žmonių. IV amžiuje, kaip manoma, toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau ją sugriovė į tą žemę atsikraustę naujieji gyventojai persai, stebuklo vieta užmiršta. Ir tik šį žemės plotą įsigijus vokiečiams, 1911 m. iš po žemių vėl buvo atkasta ne tik mozaika, bet ir bažnyčios kontūrai, altorius. Po įvairiausių politinių peripetijų, žemės perdavimų vieni kitiems, 1933 m. ten vėl pastatyta bažnyčia, pirmiausia skirta apsaugoti mozaiką. Štai tokios paralelinės tikėjimo, jo praradimo ir atminties išsaugojimo istorijos – naujakuriams nebrangūs reliktai turi beveik išnykti, kad jų vertė sustiprėtų jau kitiems naujakuriams, vėl jaučiantiems stebuklo galią. Tas Lino padėkliukas ne tik mano virtuvėje daugins gėrybes, bet ir primins pernykščius pokalbius su Egle, kai ji tapė sinagogos grindis prie altoriaus, ir ėjimus pažiūrėti, kaip gimsta kūrinys. Tarsi n-tąjį kartą kartojant amžiną visų šventų žemių istoriją. Šventumą privalo patvirtinti periodiški išniekinimai, pradingimo paslaptis ir atradimas.
Tikėjimo simboliai ir jų užmaršties pėdsakai įsibrovė į mano virtuvę ne visa tai apmąstant, ne tikslingai ieškant ženklų, iš kurių galėčiau sudėlioti „gilų“ pranešimą, bet intuityviai, klausant akies, kalbantis su Egle. Dėliojant mėlynas dangaus plyteles į baltų, kapučino ir šokolado spalvos kvadratėlių mozaiką. Tik paskui sėdau rašyti šio teksto ir perskaičiau, kas čia susidėliojo, kas mano virtuvėje atsitiko.
Suformavau piešinį. Rytoj pildysiu plyšius glaistu, kad jis taptų tvirtas ir amžinas. Ne, vis dėlto gal mozaikų kūrėja – ne tikroji aš. Tai – tik laikina. Nors... norėčiau tęsti. Bet baigėsi sienos.
Baigėsi ir karantinas. Oficialiai dar ne. Bet rimtis jau ardosi. Paprasčiausiai nustatomas ženklas – vėl centre nėra kur statyti automobilio (karantino ženklas – kiaurą dieną užkišti miegamųjų rajonų kiemai). Draugai vėl bando kviesti į svečius. Nors ir su kauke. Kelionių agentūra į elektroninį paštą atsiuntė reklaminę žinutę. Vos neištryniau iškart, bet buvo smalsu – negi yra šalių, kur galima nukeliauti? Ne. Keliauti kviečiama beveik taip pat, kaip karantino pradžioje siūlė po feisbuką sklidusio humoristinio filmuko autoriai: į virtuvę – pasigrožėti jos architektūra. Štai ir kelionių agentūra džiugiai skelbia, kad Kroatijos Plitvicų ežerų krioklius atstoja dušas, pažintis su Meksika prasideda ir baigiasi virtualioje Fridos Kahlo parodoje, į nelaimingąją ir galbūt amžiams uždarytą Italiją galima patekti pagal siūlomą receptą išsikepus picą, o Niujorkui užteks firmos darbuotojo nuotraukų ir įdomių vietų žemėlapio. Regis, nuo karantino dalis pasaulio suvaikėjo. Tai mes vaikystėje taip keliaudavome, kai nuo gimimo žinojome, jog pasaulis už Berlyno sienos yra amžiams nuo mūsų atitvertas. Atostogaudamos kaime kiaurą dieną sėdėdavome kaimynų terasoje ant dirbtine oda aptrauktos sofos ir įsivaizduodavome, kad tai – autobusas, vežiojantis mus po Lietuvos miestus. Kadangi nemalonumai – būtinas kelionių elementas, kartais atversdavome jos ranktūrį patyrinėti tamsoje gyvenančių šlykščių vabalų. Kai užsimanydavome pavažinėti traukiniu, eidavome po maumedžiais, iš kurių buvo susidariusi tokia lyg kupė, kurios tamsa tarsi atkūrė naktinį ratų bildesį. O kartais apžergusios lazdas tapdavome taksistėmis, vežiodavome menamus „klientus“ (smilgas, alksnio šakeles, akmenis) į „Biržus“ beržyne, į „Telšius“ prie kaimyno paliktų kopėčių, į „Palangą“ prie potvynio užlietos pievos. Kelionių patirtis būdavo tikra, bet nenorėčiau vėl to pakartoti, nes dabar tai būtų tiek pat tikra kiek Kroatija vonioje. Tiesa ta, kad vargu ar greitai keliausime. Net jei bus galima, nežinau, ar norėsiu, kad mane oro uostuose tikrintų dar labiau – ne tik mano kūno išorę, bet ir vidų, ieškodami nematomų teroristų. Teks susitelkti į čia, į tą darymą trisdešimt du kartus. Man jau patinka.
„Keturiasdešimt trečioji karantino diena“, – šiandien skelbia LRT tinklalapis. Jie patikimai skaičiuoja laiką, kurio tąsa jau tapo neapčiuopiama, nekvalifikuota. Man – nei keturiasdešimtoji, nei šimtoji. Nežinau, kiek dienų. Nesvarbu. Pasaulio, skaičiuojančio laiką nuo karantino pradžios (anno Tempi valetudini spectande praestitutum), pabaigoje turėjo būti kažkas panašaus į apokalipsę, bent jau senųjų nuostatų apokalipsę. Dabar, stovėdama eilėje tarp kaukėtų bendrapiliečių, laukiančių, kada įleis į „Depo“, suvokiu, kad tos išsiilgtos pabaigos nebus. Niekas nepasikeis. Iš krizės negims naujoji solidarumo dvasia – pagalvoju, kai energingas vyrukas pakelia užtvaras ir į eilės vidurį įleidžia pagyvenusių draugų porą. Taip ir liks: svarbu ir gera viskas, kas mano ir man. Juk įprastoji santvarka irgi buvo rojus kitiems egoistams. Tikrai keista – nors karantino pradžioje norėjosi kuo greičiau grįžti į normalią būtį, dabar liūdniausia žinoti, kad viskas bus kaip buvę.
Ko nenoriu susigrąžinti iš to „kaip buvę“? Žinoma, ne bendravimo ir ne meno renginių lankymo. Jie tegu būna kaip buvę. Turiu omenyje ką kita. Tą bėgimą nebeturint kada pagalvoti, kitaip sudėlioti spalvas. Karantinas trumpam jį sustabdė. Pabuvojus namie be parduotuvių, kavinių, įvykių, paaiškėjo, kad „viskas gali būti paprasčiau“, kaip sakė Eglė. Mes grįžome į pradžią, nusimetę pridėtinius dalykus – iš pradžių gailėdami, o paskui paaiškėjo, kad lengvai. Galva išsivalė. Praskaidrėjo. Įrodymas, kaip visada, – po langais.
Visada laukdavau, kada sužydės slyva, auganti žydų kloizo kiemelyje, kurį vietiniai vadina „sala“. Šiaip ta slyva nematoma – toks neišvaizdus medis, kurį tikriausiai planuojama nukirsti. Bet kažkada pavasarį (niekada nežinojau tiksliai kada) ji pabaldavo. Vis niekaip nesulaukdavau, kada tai įvyks. Kartais grįždama vakare namo pamatydavau žydinčios slyvos fantomą – ją apšviečianti lempa išbalindavo siluetą. Bet ne, tai ne tas baltumas, ne tvieskiantis. Paskui vos pastebėdavau, kada ji pražysdavo. Jos žydėjimas buvo toks trumpas. Bet štai karantinas. Daugiausia būnu namie, beveik visada namie ir dažnai žvilgteliu pro langą. Anos savaitės pradžioje mačiau, kaip prie slyvos priėjo moteris ir nusilaužė šakelę. Ji pražydo po dviejų dienų, kai iš dangaus krito šlapias sniegas. Baltos snaigės tirpo ant baltų žiedų – negaliu atsispirti šios banalybės grožiui. Sakiau sau: žiūrėk, nes tuoj nebebus. Rytoj jau tikriausiai visi tie žiedai bus ant šaligatvio. Bet laikas ėjo, o slyva vis žydėjo, atrodė, vis tirštesnė ta varškė iš Baranausko šilelio. Ryte atsikeliu ir patikrinu – žiedai vis dar ant medžio. Ji vis žydi. Ir žydi. Tik vakar žiedlapiai ėmė pildyti šaligatvio plytelių tarpus kaip glaistas mano mozaikoje. Taigi karantino dėka paaiškėjo, kad slyva žydi visai ilgai. Reikėjo tiktai sustoti. Nelakstyti. Vėl prisiderinti prie gamtos laiko, paprastai kažkam atiduodamo.
Bežvilgčiojant į slyvą ir tyrinėjant patį laiką, mintys nevalingai šuoliuoja į ateitį. O ką darys žmonės, kurie atsikraustys į šitą butą po manęs? Ar jie, radę manąją savadarbę karantino mozaiką, irgi nuplėš plyteles kaip tas iš Eglės paveikslo? O gal bus priešingai – gal mudviejų – menininkės ir menotyrininkės – bendros namudinės kūrybos istorija taps legenda ir mozaiką bus verta išsaugoti? Kaip trūkinėjančių pokalbių dėliojant plytelių kompoziciją įrašą sustabdytos istorijos sienose. Juk būna ir taip – visai nereikšmingi kasdienybės įvykiai ima ir įsirašo į kažkieno pasakojimą, tuomet eiliniai tampa mito herojais. Kartais vien todėl, kad gatvei pritrūksta jos egzistenciją įprasminančių istorijų ir jas reikia pasidaryti iš kasdienybės likučių, kaip mudvi šitą ornamentą sudėliojome iš to, ką pavyko rasti ištuštėjusiose parduotuvėse, mano palėpėje, Eglės kūrybos medžiagoje, aplinkoje ir mano suvenyrų atsargose. Ir truputį pagražinome pasaulio detalę.
Vakar sutemus kažkas saliutais pasveikino karantino pabaigą. Jiems reikia leidimo vėl skrieti nenusakomu greičiu pralekiant dabartį, nesutirštintą reikšmėmis ir bendryste. Gyvenimas įveiks savisaugos instinktą. Gal net vėl apsikabinsime sutiktą tolimą pažįstamą. Ar beprisiminsime tą patirtį, kad viskas gali būti paprasčiau? Tikruosius save stabtelėjus laikui? Kaip mokėmės kažką padaryti iš nieko ir tai padauginti, kad užtektų visiems? Bent mintyse pasidalinti duona ir žuvimi? Ne, visa tai mes kuo greičiau užmiršime. Nors perspėjama apie naujas viruso bangas, tokios unikalios saugaus buvojimo laiko burbule patirties nebebus.
Bet bus kažkas kita.
