Pereinamasis etapas

Neseniai beveik kiekvienas straipsnis / įrašas feisbuke prasidėdavo eilute apie karantino apribojimus, dabar sunku rasti ką nors be sakinio apie parodų lankymo džiaugsmą. Ir jis absoliučiai tikras. Liudiju. To jausmo ryškumas aiškiai parodo, kad realybė yra kur kas daugiau, nei ekrane galima perteikti. Galimybė pasaulį patirti tik per ekraną atsiskleidė kaip naujasis skurdas, nepaisant viso jo spindesio ir tinklais keliamų įtakos bangų. Informacija apie būtinai lankytinas parodas didžiuosiuose Vilniaus meno centruose jau pasiekė daugelį. Apie JAV menininko Michaelo Rakowitziaus parodas Radvilų rūmų dailės muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre rašė Agnė Narušytė (7md, 2020, nr. 41) ir Viltė Visockaitė (7md, 2021, nr. 10), apie Aleksandros Fledžinskaitės Kašubienės, Kasubos (1923–2019) parodą „Formuojant ateitį“ Nacionalinėje dailės galerijoje kalbėjome su kuratore Elona Lubyte (7md, 2021, nr. 9), apie atsidarantį Vilniaus muziejų – su Rasa Antanavičiūte (7md, 2021, nr. 10), o apie dvi sunkiasvores MO muziejaus parodas „Sunkus amžius“ – su Giedre Jankevičiūte (7md, 2021, nr. 11). Jų neleistų pražiopsoti ir stiprūs muziejų komunikacijos malūnai, todėl dėl jų labai nesijaudinsiu, verčiau aptarsiu vieną mažesnio kalibro, bet labai simpatišką parodą ir pasakysiu kodėl.

Dominyko Sidorovo paroda „Ugniasienė“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ yra tobulas perėjimo punktas tarp karantino atskirties ir parodų realybės dviem aspektais. Pirma, kūriniai yra išsikeroję ant sienų tarsi ant knygos puslapio lapų ir kurį laiką dar gali jaustis lyg žiūrėtum knygą, būtum joje. Tai yra saugi vienpusė žiūrėjimo pozicija, tačiau parodoje ji tampa „interaktyvi“, pereina į tikrovę, kur su tavim pasisveikina visada labai diskretiški galerijos žmonės. Antra – Sidorovo mažų rėmintų ir didžiųjų sieninių piešinių turinys yra tarsi buitiškas, gali atpažinti virdulį, kalėdinės eglės puošmeną-viršūnę, gesintuvą, taurę, įrankius, rakandus ir jų šešėlius, kurie tampa buities artistais visada vaikams, o suaugusiems per karantiną ir kitomis riboto judėjimo aplinkybėmis. Po keturių mėnesių namuose Sidorovo parodoje jautiesi lyg tarpinėje stotelėje, tarsi tikrovės vystymosi stadijoje, o tai jautresniems žmonėms gali būti naudinga patirtis.

Net ir kitomis aplinkybėmis šio jauno autoriaus kūryba patraukia dėmesį kaip drąsi, nes pasitiki minimaliomis priemonėmis, ir dėl kuriamų formų fizinio poveikio. Žiūrovą veikia ne tik tai, kad jis visose trijose salėse piešinių apsupamas it instaliacijoje, bet ir sėkmingas kūrėjo kuriamų vaizdų svyravimas tarp konkretaus ir abstraktaus. Išpieštos formos žadina pavidalų atpažinimą, įdarbina atmintį, kelia vienu metu net kelias asociacijas, kurios yra gal net labiau jausminės, neapribotos aiškumo. Tokiu būdu provokuojamas asmeninis vidinis vaizdo atkūrimo patyrimas. Dėl šios formų laisvės autorių irgi galima būtų pavadinti taktišku žiūrovo atžvilgiu.

O mano įspūdį, kad paroda yra panaši į buvimą knygoje, patvirtina faktas, kad ekspoziciją lydi autoriaus išleistas zinas (mažo tiražo savilaidos leidinys), kuriame tos pačios formos kaip ant sienų yra puslapiuose. Trumpos frazės, kurios kartais vadinamos eilėraščiais, kelia dar didesnę simpatiją dėl lyrinio herojaus paprastumo, tarp žodžių švelniai minimos jos ir tokio sveiko buitiškumo. Per zino vidurį išsyk atsiverčia kalėdinės eglės viršūnės su užrašu „šiais metais buvau nepakenčiamas – kokia gėda“.

Todėl eikite per šį „tunelį“, eikite į kitas parodas. Į dideles ir mažas, į rodomas įprastose galerijose ir nestandartinėse erdvėse. Pavyzdžiui, buvusioje alaus darykloje Subačiaus g. 85 (Vilnius) parodą „Nuojautos ir abejonės“ (kuratorė Viltė Visockaitė, galerija „Contour“) galima aplankyt ne tik dėl labirintiškos, tarsi iš niekur atsiradusios naujos / senos miesto erdvės, bet tam, kad įvertintumėt galerininkės Vilmos Mačianskaitės pastangas meno pristatymą paversti ypatinga (ir malonia) patirtimi. Plytų sienų kambarėliuose eksponuojami Raimundo Gailiūno, Kęstučio Grigaliūno, Dianos Remeikytės, Eglės Ridikaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Dainiaus Trumpio ir Rūtos Vadlugaitės darbai, fone – specialiai parodai kurtas Kristupo Giko garso takelis. Kiekvienas autorius – tarsi atskira vitrina. Erdvė ne dydžiu, bet faktūromis primena Venecijos Arsenalo nuojautą, o abejonių kelia labai jau plati it vėjas parodos koncepcija. Visgi ekspozicija yra įdomybė, joje ryškiai suskamba Ridikaitės vieno balkono šešėliai ir augalai keturiose didelio formato drobėse, iš bokšto krenta Grigaliūno „Karalaitė“, į transgresyvų pasaulį traukia Šalčiūtės personažai, nišoje it klausykloje tupi Gailiūno popiežius, o kasdieniai Remeikytės objektai – akvareliškai pūkuotas megztinis, lova, stalas, kambarys – vėl grąžina į įprastesnę teritoriją. Ji irgi gali būti pereinamojo etapo tuneliu, kuriame kasdienybė atsiskleidžia ne kaip trūkumas, o kaip vartai į bet kur.