Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

Iš pradžių juos vadinau „Langais virš altoriaus“ ir šių darbų pavadinimą žinojau dar prieš jiems atsirandant. Lengvatinėmis sąlygomis išsinuomojau patalpas Vokiečių gatvėje iš savivaldybės, buvusiame vaikų darželyje, antrame aukšte. Įsikeldama žinojau, kad šis pastatas stovi ant buvusios Vilniaus didžiosios sinagogos, kaip tik tą vasarą ir vyko pirmi kasinėjimai, atkastos altoriaus liekanos – pamatai ar vieta, kur jis buvo.

Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.

Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?

Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

Rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaryta paroda „Moterys Mėnulyje“ paskui gal keliaus, nes visai tiktų europinėms galerijoms ar parodų salėms. Akstinas ją surengti – šiemet minimas žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis ir tam tikras (tipiškas!) moterų vaidmuo 1969–1972 m. JAV vykdytoje Mėnulio misijų programoje: kaip ir vyrai ruoštos skrydžiams, jos esą nespėjo, nes programa buvo nutraukta. Pasak parodos kuratorių Denice Ackerl ir Laimos Kreivytės, „Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (...), erdvines praktikas (...) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose“. Eksponuojamuose penkiolikos Lietuvos ir užsienio menininkių (taip pat tandemų ir kolektyvų) kūriniuose dangaus kūnų ir kosmoso tema gvildenama įvairiausiomis išraiškos priemonėmis, iš visų pusių ir be jokių ribų. Kai kam ji veikiau tėra pretekstas papasakoti apie mūsų visų „kosminius“ kliedesius, patirtis ir savijautą.

Rugsėjį veikusią Augustino Savicko (1919–2012) tapybos parodą „Amžinasis keleivis“, pristatytą „Pamėnkalnio“ galerijoje, atsižvelgiant į gausų tapytojo kūrybinį palikimą tikriausiai dera vadinti kamerine. Tačiau parodos kuratorė Danutė Zovienė, rengusi parodą kartu su dailininko sūnumi Raimondu Savicku, surinko įtaigią ir kartu svarbiausius A. Savicko kūrybos bruožus įkūnijančią paveikslų kolekciją, kurioje menininko braižas įvairuoja nuo dekoratyvių, monumentalių figūrų iki pavidalų, lipdomų drąsiais, ekspresyviais potėpiais, sukuriant kiek padrikos, drauge – labai tvirtos, didingos formos įspūdį.

Motyvų, temų požiūriu paroda taip pat atrodo 100 procentų „savickiška“ – lyg iš bizantinių ikonų, lyg iš vakarietiškos sakralinės dailės, senosios lietuvių liaudies plastikos atkeliavę herojai susilieja egzistenciniame būvyje, kur nesvarbu nei erdvė, nei laikas, o veiksmą valdo gamta ir likimas. Pasijusti „savu“ šiame improvizuotame tapybos klasiko muziejuje labai padėjo ekrane besikeičiančios nuotraukos iš Savickų šeimos archyvo ir čia pat demonstruojamas šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), kuriame matome kalbantį patį dailininką arba atsiminimais apie jį dalinasi amžininkai, mokiniai.

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

KREIPIMASIS
į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę
2018-08-02

Šiuo raštu palaikome Vilniaus dailės akademijos prašymą leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę šiais metais, lanksčiau taikant rentabilumo grupės principą. Jau pirmajame stojamųjų etape 9 Lietuvos piliečiai išreiškė norą studijuoti dailėtyrą Vilniuje. Leidus programai dalyvauti kituose etapuose, galbūt susirinktų ir būtina 10 studentų grupė. Kita vertus, 9 dailėtyros pirmakursiai – optimalus skaičius kokybiškoms studijoms, kai studentams galima skirti individualų dėmesį. Regis, tam negalėtų argumentuotai prieštarauti ir pati Švietimo ir mokslo ministerija, nes juk nustatė mažesnes – 4 ir 8 – studentų rentabilumo grupes kai kurioms kitoms humanitarinių mokslų studijų programoms.