Kaip tortas tapo choru?

Visi turime draugų, kurie studijų metais buvo kurso žvaigždės, kūrė neįprastus įdomius darbus, išsiskyrė iš bendraamžių, žavėjo dėstytojus, tačiau po studijų dingo iš meno pasaulio, pasislėpė. Kalbant apie moteris menininkes, atrodydavo, kad dažniausiai priesaga „-ienė“ užčiaupia menininkę „-aitę“, banguojantis šeimos gyvenimas ant seklumos užneša kūrybos laivą, ją pačią nusineša kitoks, tikriausiai ne mažiau už meną įdomus gyvenimas. Todėl kai po ilgo kūrybinės tylos laikotarpio menininkė pradeda ruoštis parodai, jaudinasi visi, o labiausiai ji pati: ar nebus gėda, ar paroda nesukels tik nostalgijos praeičiai, ar ką nors pasakys dabarčiai, ar parodą pamatys kolegos, žinovai, ar išgirs, ar supras.

Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė (g. 1971) mokėsi garsiame VDA tapytojų kurse kartu su Egle Ridikaite, Dariumi Žiūra, Orūne Morkūnaite, Andriumi Kviliūnu, Salomonu Teitelbaumu, Justinu Vaitiekūnu, Dariumi Mikšiu, Laima Pratusevičiūte. 1997 m. jos baigiamasis darbų ciklas „Daiktas ir būtis“ daugeliui užėmė kvapą: didžiulės drobės su kūdikių žindukais, pieno buteliukais, dantų šepetėliais: kažkas tarp poparto ir „naujųjų laukinių“, plius bonariška spalvos jausena. Iškart po gynimo Raminta Jurėnaitė kartu su keliais kitais gabiausiais pradėjo kviesti Violetą į Sorošo fondo remiamas parodas, atrodė, prasideda „tikrasis menininkės kelias“. Tačiau tapytoja paskutiniame kurse ištekėjo, kelias, kokį galėtume įsivaizduoti, neprasidėjo, bet ir nenutrūko, jis tapo kitu, po 20 metų į Vidmanto Martikonio galeriją Vilniaus Pilies g. 12 atvedusiu keliu.

Parodoje „Daiktai kitaip. Kaip tortas tapo choru?“ eksponuojami ir minėtieji Violetos Martinkėnaitės 10-ojo dešimtmečio paveikslai, ir sukurtieji 2019–2020 metais. Anotacijoje tapytoja rašo: „Paprastai juk nesėdi ir nemąstai apie pieno butelį, dantų šepetėlį, kėdę ar šaukštą... Kartais galbūt pagalvoji apie jų funkcionalumą ar tinkamumą naudoti. Tik tiek. Mano paveikslai pristato kasdieniškos rutinos pamirštus mus supančius objektus: žiūrovas pamato daiktą, kurio paprastai nepastebi. Arba pamato jį, įgijusį visiškai kitą pavidalą. Kai kada tas naujai pamatytas atpažįstamas objektas pabrėžia vaizduojamo daikto savybes, o kartais griauna, jį transformuoja: tortas tampa choru, kėdė – namuku, kištukinis lizdas – jaustuku, šaukštas – šviestuvu.“

Įėjus pro galerijos duris ir pasukus į kairę – man labiausiai įstrigę 1994–1996 m. Violetos nutapyti paveikslai: „Spalvotas namo stuburas“, „Lempa ir akis“, „Vanduo“, „Tiesiog šaukštas“ ir parodos pavadinimu tapęs „Tortas-choras“. 2020 m. nutapytieji „Zefyras“ (parodos plakato atvaizdas) ir „Vienas ant kito“ – atskirti nuo senųjų, kabo patalpoje su langu. Dešinėje, koridoriuku sujungtoje skliautuotoje galerijos erdvėje – „Pieno butelis su komentaru“, „Visada kartu“, „Akis danguje“, „Abu išėjo“, „Brangus draugas“, „Su savimi“: čia senieji paveikslai „maišomi“ su naujais, tačiau neperskaitęs metrikų etiketėse nesusigaudysi, kurie paveikslai yra nauji, kurie seni. O tai, kaip sako mano kartos žmonės, geras ženklas: „Forma neprarasta.“

Violetos Martinkėnaitės daiktai, nors ir atpažįstami „kitaip“, nėra tie antropomorfizmai, kuriuos kiekvienas kaip kokį debesį pamatome savaip. Vis dėlto komentarai, kuriuos galime perskaityti tik galerijos feisbuko paskyroje, manau, būtų buvę naudingesni įkomponuoti parodoje šalia paveikslų. Literatūriniai intarpai praplečia paveikslų istorijas ir primena praėjusio amžiaus pabaigos realybę. Pavyzdžiui: „Vanduo“ (1994): „Paskelbus Nepriklausomybę, Maskva baudė mus ir užsuko dujas – blokada. Vilniuje nėra karšto vandens. Atsikėlus ryte dažnai keliaudavome į darbus su riebaluotais plaukais. Iš krano bėgo tik šaltas vanduo, o laiko kaisti virduliuko vis nebūdavo. Ir kiekvieną rytą atsikeli, atsuki ir viliesi, kad bėgs karštas. Gal jau kitas lašas šiltesnis? Ar priprato pirštas ar jau šyla? Ne, ledinis. Kitą rytą, vėl viltingai įkvėpus, mėgini atsukti kraną.“ „Galva“ (1994): „Studijų laikais tekdavo dirbti automobilių servise. Temstant didelis priimamasis tapdavo nejaukus. Ar tai sutemose paskendusio serviso interjeras su pro langus šviečiančiu dangumi, ar tai baugi kaukolė sukąstais dantimis?“ „Akis danguje“ (1996): „Einant Barboros Radvilaitės gatve mane aplenkė su dviračiu pažįstamas fotografas. Jo stilingas dviračio veidrodėlis buvo nuostabus. Kai dukra buvo maža visada žiūrėdavo ir klausdavo, o kas čia važiuoja ant to dviračio, kas atsispindi tame veidrodėlyje? Aš pasakodavau visokias istorijas. Vieną kart pasakiau, kad Kalėdų senelis. Tai ji gerus kelis metus manė, kad Kalėdų senelis seniau dviračiu važinėdavo.“ [citatų kalba netaisyta] Vertingi ir naujų paveikslų tekstiniai papildymai, pavyzdžiui, didelėje drobėje vaizduojamos išgulėtos pagalvės ir pavadinimas „Abu išėjo“ (2020) sukelia mintis apie mirtį, apie išsiskyrimą, o tapytoja paaiškina, kad nėra čia jokios dramos: „Tiesiog pabundi ryte, atsikeli, prausiesi... Tačiau nakties pėdsakas lieka pagalvėse. Jei tu nesugriauni jo pats, nesupurtai, jis liks visą dieną.“

Violetos Indriūnienės teigimu, jos „paveiksluose nėra turinio ar moralo. Yra daiktas ir jo pavidalas. O visa kita priklauso nuo žiūrovo, kokią subjektyvią realybę jis pamato žiūrėdamas į nutapytą daiktą.“ Galbūt. Bet aš ne visai sutikčiau. Paveiksluose pavaizduoti daiktai yra atviri, jie pasakoja tapytojos, moters, mamos kasdienybės istorijas, jiems atrakinti net nereikia feministinio diskurso (kurio ir taip anuomet nemokė) teorijų. Faktas, kad viskas, kas vaizduojama, yra iš moterį supančios aplinkos, kaip pasakytų Renée Green: sukurti pavidalai ir situacijos yra kažkaip atviri, nepretenduojantys į jokį specifinį ar esminį buvimo būdą.

Keistas dalykas, nors feministinės kritikos neragavome, apie heiderišką būtį „čia ir dabar“ ir apie tai, kad „riba nėra tai, kur kažkas baigiasi, riba yra tai, kur kažkas pradeda būti“, šį tą išmanėme, o Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė dargi ją ir pavaizdavo. „Daiktai kitaip. Kaip tortas tapo choru?“ (parodos architektūra ir dizainas Gedo Čiuželio) – tai geriausia paroda per visą V. Martikonio galerijos gyvavimo Vilniaus Pilies gatvėje istoriją.

Paroda veikia iki birželio 18 d.