Kai gyvenimas ir menas persipina

Vaikštant po Eglės Ridikaitės parodą „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.) kyla mintis, kad šios menininkės kūrybinė sėkmė galėtų tapti chrestomatiniu pavyzdžiu, kad pirmapradis mąstymas vaizdais tebėra legitimus kūrybos metodas šiuolaikinėje žodį prioritetizuojančioje profesionalaus meno aplinkoje. Kalbu apie vizualinę kūrybinę praktiką kaip mąstymo būdą, kai kūrybinė idėja nėra pirma sugalvojama žodžiais ir tuomet ieškoma forma jai išpildyti, kalbu apie kūrybos procesą, kuriame žodžiai nėra naudojami visai. Pokalbyje įsitikinu, kad pirminė įžvalga apie Eglės kūrybos metodą buvo teisinga. Tačiau, prieš leidžiantis į pokalbį, šią mintį noriu šiek tiek išplėsti.

 

Mąstymas žodine kalba yra struktūruotas, jį apriboja išmokimas, kalbos gramatika, sąvokos, terminai, specifinis kalbinis laukas, kartu jis veikia ir kaip įrankis dialogui su pačiu savimi, mąstančiuoju. Mąstymas kalba suteikia naujų galimybių, tačiau ir disciplinuoja, provokuoja imtis autocenzūros. Mąstymas vaizdais yra pirminis, archajiškas, esantis arčiau emocijų, nuojautų ir sapnų. Taip mąsto kūdikiai prieš išmokdami kalbėti. Tačiau profesionalaus menininko ištobulintas prieškalbinis mąstymas kokybiškai skiriasi nuo kūdikio mąstymo, jis nepereina į disciplinuotą mąstymo sąvokomis būvį, o mąstymo vaizdais procesu ima dalintis, kuria vizualinę informaciją, kuri savarankiškai, be vertimo į žodžių kalbą, komunikuoja su žiūrovu. Be abejo, visi vaizdą kuriantys menininkai su žiūrovu bendrauja vaizdu, tačiau kadangi profesionali meno aplinka nuolat reikalauja kūrybą įžodinti (pateikti koncepciją, anotaciją, CV, pageidautina dar ir disertaciją), tuomet tas vaizdas yra kuriamas vertimo būdu, žodžiais, mąstoma kalba, ir tik tada įžodintai idėjai kuriamas vizualinis kūnas. Atrodo, kad vizualiniam meno kūriniui, kurio idėja sukurta mąstant sąvokomis, daug dažniau reikia žodinio paaiškinimo, nei tam, kuris sukurtas mąstant vaizdais.

 

Grynojo mąstymo vaizdais metafora-analogija iš biologijos galėtų būti aksolotlis (ambystoma mexicanum). Tai salamandros, tokio į driežiuką panašaus varliagyvio, buožgalvis, kuris taip ir neišlipa iš vandens, netampa sausumos gyvūnu, nepaklūsta įprastai varliagyvio metamorfozės rutinai, o pasiekia biologinį tobulumą – lytinę brandą ir tampa suaugusiu išsaugodamas varliagyvio kūdikio unikalumą – žiaunas, leidžiančias kvėpuoti po vandeniu. Profesionali vizualinė kūryba mąstant vaizdais ir yra tas unikalumas, ta beveik stebuklinga sausumos gyvūnui galimybė kvėpuoti po vandeniu. Beje, aksolotlis, pakitus aplinkos sąlygoms, gali išgyventi metamorfozę, prarasti žiaunas ir pavirtęs į salamandrą išlipti iš vandens.

 

Rašymas apie meną mane domina kaip simpoetinė praktika*, o ne kaip kritika ar vertinimas. Man smagu intelektualiai naudotis kalba ir kurti naujas prasmes dailiai suderinant žodžius, tačiau kai kūrėjas profesionaliai mąsto vaizdais, vaizdais norisi su juo ir komunikuoti. Eglę Ridikaitę mąstymo vaizdais kontekste matau kaip artimą kolegę, tobulas mūsų simpoetiškas dialogas vyktų po vandeniu, tačiau šiandien mes lipam į sausumą ir, nusimetusios žiaunas, po pakrantę dairomės tinkamų žodžių lyg kokių mažų žėrinčių akmenukų.

 

Šiandien įdomi diena, daug užeina pažįstamų...

 

Ir įkiša nosį pasikalbėti? (Už sienos paroda, kur kūrinių dydis matuojami metrais, o ne centimetrais. Eglė sėdi ant statybinių kopėčių-bokštelio aukštai palubyje ir dirba prie dar vieno milžiniško paveikslo.)

Taip (juokiasi).

 

Performatyvumas – sumanymo dalis? Įdomu, kad per plyšį sienoje iš galerijos erdvių parodos žiūrovas gali dirstelti į patį kūrybos procesą ir net pakalbinti menininkę.

Taip išėjo savaime. Mačiau, kad nespėsiu pabaigti darbo, darbų, taip sutvarkėme erdvę, kad galėčiau dirbti toliau, jau parodai vykstant. Sukausi iš padėties.

 

Tai kur ta riba, ir apskritai ar ji yra, kur baigiasi gyvenimo kasdienybė ir prasideda meninė kūryba?

Gal nėra? Man nėra. Viskas yra menas. Menas yra viskas. Jaučiamas, negaliu konkrečiai atsakyti. Aš tiesiog jaučiu, kur jau prasideda menas.

 

Tai menininkas yra profesija ar gyvenimo būdas?

Negali atidirbti valandų ir išeiti. Viskas sukasi apie tą meninę kūrybą. Neišsijungi. Man rodos, viskas susiję, persipynę į vieną tokį kukulį.

 

Tame „kukulyje“ matau daug svarbių, jautrių temų. Kultūrinio, architektūrinio paveldo išsaugojimas ir konservavimas į savitą požiūrį ir estetiką. Kultūros bendruomenė Lietuvoje, ypač Vilniuje, neramiai stebi miesto peizažo pokyčius – naujas statybas, senųjų skverų pertvarkymą, brutualizmo architektūros paveldo griovimą, parkų užstatymus, medžių kirtimą, euroremontą ir t.t. Ar tavo kūryba – savotiškas aktyvizmas?

Turbūt taip. Pinigai daug ką daro, suprantu, kad negaliu nieko padaryti realiai. Aš kaip ir nesiekiau būti aktyvistė darbais, bet tiesiog taip savaime išėjo.

 

Tavo darbai rodo aktyvią poziciją. Kiek tai intencionalu?

Man sunku atsakyti. Toks jausmas, kad viskas yra atsitiktinumas. Gal aktualijos ir svarbūs dalykai tiesiog sklando ore ir tada rankos pačios ima daryti. Iš pradžių visai apie tai negalvojau. Bet ir kai dariau miškus, po to pamaniau, oi, tuos medžius kaip kerta. Galvoju, nu va, kaip tinka viskas. Savo priemonėmis gali pasirinkti, kaip daryti, o temos atsiranda iš oro, kuriuo kvėpuoju. Aišku, geras ir reikalingas būdas yra ir tiesiog prie medžio prisirakinti. Bet ne mano. Aš turiu savo būdus.

 

Gal gali plačiau papasakoti apie mišką?

Venecijos miškas. Darbas išėjo kažkaip į temą. Kur medžių nėra, ten sodina, o kur yra – pjauna. Mes kertame, dedame trinkeles.

 

Ar tai menininko jautrumas? Kolektyvinės pasąmonės pajutimas, jei tikėtume Jungu?

Kai nuogas savo vidumi, kai toks eini per pasaulį, stebi, žiūri, ir temos ateina. Negalvoji, o tiesiog jauti.

 

Gal menininkas, būdamas jautrus, turi kažkaip kūryba apsiginti nuo pasaulio? Nes savo kūriniu tarsi savotiškai sprendi pajaustas problemas?

Manau, kad kūryboje yra daug gynybos. Ji rodosi skirtingais būdais: arba gali susikurti kitą realybę, arba fiksuoti svarbius dalykus ir juos rodydamas kažką tarsi spręsti. Kai gyveni viską siurbdamas, turbūt negali be to. Tada imi, kas svarbu, kas skauda.

 

Taip buvo su grindimis. Pamačiau, ir pirmas įspūdis: oi, kaip gražu. Ir norisi jas išsaugoti. Prisirakinti negali, tai saugai savais būdais – užfiksuoji ir pakabini ant sienos, kad žmonės galėtų žiūrėti kaip į paveikslą.

 

Man tai labai artima – lygiai taip atsirado mano garažo durų projektas.

Oi, taip. Kai pamačiau tavo garažų duris, iškart pagalvojau, čia gi tas pats.

 

Išsaugoti ir suestetizuojant, „įmuziejinant“ parodyti tą grožį, kuris tarp dulkių ir buities daugumai žmonių lieka nematomas, o menininkas yra tas archeologas, kuris iškasa vienaragį po kaulelį, nuvalo, sudeda, o tada žmonės jį pamato ir sako „oho“. Ar tu sąmoningai nori parodyti žmonėms tą grožį, kurio jie nemato?

Taip, taip.

 

Ir tau pavyko. Žmonės atkreipė dėmesį, tu net gavai Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Koks jausmas būti taip apdovanotai?

O, Jėzau (užsidengia rankomis veidą), – uždeda labai daug atsakomybės. Toks kepaliukas ant galvos. Po grindų parodos („Kultūringos grindys“) anšlago buvo sunku vėl pradėti ką nors daryti. Rodos, jau nieko nebepadarysi taip gerai. Reikėjo laiko atsigauti ir vėl pradėti kurti. Galvojau, gal reikia pasitraukti laiku. Išties tai premija duoda, ir atima, ir vėl duoda. Viskas juk įvyko ką tik,  pamatysim.

 

Tavo kartos menininkai vyrai labiau moka priimti valstybines premijas...

Tikrai taip (abi juokiamės). Aš labai nesmagiai jaučiuosi apie tai kalbėdama, gėdijuosi. Aš nesitikėjau tos premijos. 5 metus po grindų nieko lyg nerodžiau, man buvo gėda.

 

Tai nori kuklintis?

Nenoriu. Bet nežinau, kaip nesikuklinti. Ir va, štai nebesikuklinu (mosteli į sienas su milžiniško formato kūriniais).

 

O kaip draugai, menininkų bendruomenė, kaip reagavo į tavo premiją?

Aš užsidariusi ruošiausi parodai ir džiaugiausi, kad galiu būti užsidariusi dėl karantino. Tai saugiai galėjau nieko negirdėti, kas buvo kalbama. Ir apdovanojimas buvo toks, kai vienas eini atsiimti. Tai truputį džiaugiuosi, karantinas mane išgelbėjo.

 

Tačiau man iš šono žiūrint neatrodo, kad tu nejaukiai jaustumeisi savo bendruomenėje. Tavo kūrybą gerai vertina dailėtyrininkai, kuruoja žymiausios kuratorės – Laima Kreivytė ir Agnė Narušytė.

Viskas kažkaip natūraliai. Tai buvę kursiokai, tai šiaip pažįstami, visi mes iš tos pačios aplinkos. Kai žmonės kuria, jie ir bendrauja su kitais, kurie kuria. Su kažkuo mokėmės, su kažkuo stojom – stojau per kelis kartus, tai dar daugiau tų pažįstamų atsirado. Visi vaikšto tais pačiais takais.

 

Tavo draugai – menininkai?

Na taip. Nuo 16 metų pradėjau mokytis menininkų aplinkoj, tai nėra iš kur tų kitokių žmonių paimti.

 

Apie ką kalba draugai menininkai savo kasdieniuose rateliuose?

Nu apie ką, taigi pati žinai.

 

Na turbūt, bet aš interviu imu... Negaliu pati pasakyti.

Apie gyvenimą ir apie meną, ir čia viskas būna susiję, persipynę į vieną tą patį kukulį. Tarkim, atsirado vaikai. Ir kalbam apie vaikus, o tada – apie menus. Mano draugėms atsirado vaikai gyvenime, tai atsirado ir mene. Aistė Kirvelytė, Jurga Barilaitė. Tapai tai, kas skauda tuo metu. Man buvo įdomu stebėti, kai atsiranda vaikai ir darbuose: tai galvytės, tai kojytės. Tada dar pati neturėjau vaiko ir galvojau, ot kaip įdomu būtų padaryti moterų, kurios turi mažų vaikų, parodą. Ta tema negali būti nesvarbi. Net jei tiesiogiai nesimato, ji vis tiek yra ir kūryboje. Po to atsirado ir pas mane vaikas, tada ir mano kūryboje su juo susiję vaizdai.

 

Tai menininkas negali atskirti savo kūrybos nuo savo buities?

Negali. Esu tikra. Gali menininkas išeiti į biurą, dirbti nustatytomis valandomis, o po jų gali stengtis iš paskutiniųjų negalvoti apie darbą. Bet kai atsiguls, užmigs, miegodamas galvos.

 

Kokia graži metafora – miegodamas galvos...

Prisimenu, animacijos nutariau pasimokyti, nes nežinojau, kaip čia reikės išgyventi, pinigus uždirbti. Ką tik po baigimo buvo pasimetimo. Gal dabar yra kitaip, bet tada išvis buvo neaišku, kaip reikėjo tapyti, ką... Akademijoj kasdien ateini į studiją, kuri, kalbiesi, o po to išeini su tuo diplomu ir lieki vienas. Kai nebereikia nieko baigti, turi susirasti kitą priežastį kasdien tapyti. Turi rinktis, kurti, tapyti ar „dirbti pinigėlius“. Ne visi turi išvis tokią galimybę, laiko.

 

Meno kūryba ir pinigai – amžina dilema. Su Eglėmis vis bandome surasti kažkokį receptą, taisykles, kaip ta kūryba ir „pinigėliai“ turėtų derėti tarpusavyje.

Būtų tobula, jei savaime kažkaip susiderintų. Bet aš nesugebėjau. Tik galvojau, jei netapysiu, jei sustosiu, tiesiog įtrauks buitis ir gal daugiau jau išvis nebetapysiu. Va bank ėjau. Mane išlaikė, o aš sąžiningai dirbau sau. Ieškojau savo būdo, savo kelio, kuris patiktų pačiai sau.

 

O kas išlaikė, vyras?

Nu taip, kas daugiau, vyras. Aišku, padėdavau, būdavo, užsakymus darydavom kartu.

Tokia buvo pradžia.

Na, bet dabar, gavus valstybinę premiją, jo investicija pasiteisino?

Pasiteisino (juokiasi). Na, net menininkui reikia valgyti. Dar mokymu užsiimu, muziejuje dirbau, bet į paveikslėlių gaminimą nėjau. Kūryba buvo darbas sau. Niekada nežinai, ar pasiteisins, ar būsi pamatytas. Tokia specialybė. Kitokia. Rizikinga. Turi daryti, kas tau įdomu, sąžiningai, rizikuoti. Jei nepavyks, tai nepavyks.

 

Iš kur tie menininkai atsiranda, kai specialybė ne dirbti už pinigus, o kad būtum kažkoks tikras tiesiog sau?

Protu nepaaiškinama, nes logiškai žiūrint nesąmonė. Kažkas įlenda. O ką kitos Eglės sako?

 

Ką sako kitos Eglės, skaitykite 7MD ir agnegintalaite.lt

---

 

* Simpoetika yra svarbiausias terminas, kuriuo remiasi kompleksiškos, dinamiškos, reaguojančios, įvietintos ir istorinės sistemos. Tai žodis, skirtas būti pasaulyje kartu. Simpoetika apglėbia autopoetiką, produktyviai ją išskleidžia ir pratęsia (Donna Haraway, 2016)