Moterys – ateičiai

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Mus pasitiko parodos kuratorė Algė Gudaitytė ir vienuolis Mindaugas Slapšinskas OP. Jis sako tęsiąs dominikonų tradiciją ieškoti sąsajų su dabarties kultūra. Jam rūpi suprasti, kiek Šventraščio istorijos, pasakotos prieš du tūkstančius metų, aktualios šiais laikais. Tad pernai jis suorganizavo kūrybines dirbtuves „Drama žmogaus širdyje: aistra, netektis, cinizmas“. Šiemet dirbtuvių tema buvo septynios Biblijos moterys: Ruta, Hagara, Rachelė, Batšeba, Tamara, Marija Magdalietė ir Judita. Jie kartu su kuratore pakvietė dalyvauti septynias menininkes: Eglę Ridikaitę, Patriciją Jurkšaitytę, Jurgitą Juodytę, Kristiną Norvilaitę-Geniušienę, Eglę Pilkauskaitę, Renatą Maldutienę ir Aistę Gabrielę Černiūtę. Jos skaitė Šventojo Rašto ištraukas, kalbėjosi su vienuoliais, diskutavo, kūrė, rašė savo tekstus. Septynios moterys tada, septynios – dabar, bet ar jų tiesos – vis dar tiesos?

Šventajame rašte moterys – paraštinės veikėjos. Dažniausiai. Ir jų ten daugiau nei septynios. Tik keleto jų istorijos vis atgimsta kultūroje naujomis interpretacijomis. Prisimenu Artemisios Gentileschi nutapytą Juditą (1612–1613). Dvi moterys įsiręžusios pjauna girtam Holofernui galvą, tas ranka dar bando atstumti tarnaitę Abrą, bet jau per vėlu. Ant baltų paklodžių liejasi kraujas. Sakoma, kad šiuo paveikslu Artemisia simboliškai atkeršijo savo prievartautojui. Taip ji pritaikė Juditos istoriją Italijos dabarčiai. Pažįstama ir „apaštalių apaštalė“ Marija Magdalietė, kartais supainiojama su bevarde prostitute. Dažniausiai ją prisimenu kaip „Paskutinio Kristaus gundymo“ kaltininkę Martino Scorsese filme (1988). Kitos Biblijos moterys man – tik vardai, iš svetimo kerštingojo Dievo laikų atklystančios dvasios. Kostiumo dizainerė Renata Maldutienė toms dvasioms pasiuvo kostiumus, „galimus dėvėti dabar“, kad jos įsikūnytų, galėtų vaikščioti tarp mūsų. Įbrolio išprievartauta ir išvaryta Tamara vilki permatomą drabužėlį, kurio priekyje žioji gimda: „Perplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis sau už galvos ir nuėjo.“ Rutai reikia keliautojos palaidinės, apjuostos odiniu diržu su dviem planšetėmis, į kurias ji galės dėti surinktas javų varpas, – vakare keps duoną sau ir kažkodėl pamiltai anytai. Juditai tenka odinė prijuostė, kad kraujas nusiplautų be pėdsakų. 

Biblijos moterų istorijos dabar atrodo painios: buvo to žmona, ano motina, tam pasiaukojo, anam pagulėjo prie kojų, kitas perėmė, pagaliau ji pagimdė ir išgelbėjo tautą. Menininkės vis kartojo, kad buvo sunkoka į visa tai įsijausti ar net baisoka prisiliesti prie tų nesuvokiamų santykių. Bet kūrybinės dirbtuvės buvo pakankamai ilgos, pokalbių netrūko, tad Biblijos „tiesos“ rado kelią į šiuolaikinio meno pavidalus. Mums bevaikštant koridoriais, užsukant į celes (buvusias palatas) pažiūrėti vis kito kūrinio, pamažu „ryškinosi“ per tūkstančius metų niekur nedingusios moterų problemos, nusivylimai, pasiryžimai, lūkesčiai, galios. 

Gerai, kad Kristina Norvilaitė-Geniušienė sukūrė tarsi stacijas visoms septynioms moterims ir trumpai užrašė jų istorijas, naudingas tokioms bedievėms kaip aš. Skaitau apie man visai negirdėtą Hagarą: Sara privertė ją – savo vergę – sanguliauti su savo vyru Abraomu, kad tas susilauktų palikuonių, o pagimdžiusią Izmaelį ištrėmė į dykumą, idant Saros pagaliau sulauktas sūnus Izaokas neturėtų konkurento. Tai pačiai Hagarai skirtos stacijos viršuje – mėlynai nudažyta lenta, ant kurios nutapyti dykumoje jai parodžiusio šaltinį angelo sparnai ir ant kolonos paguldytas kūdikis – dar vaisiaus poza. Apačioje pakabintoje lentelėje išraižytas vaisius dar įsčiose. Viduryje – namelis-altorėlis tarsi kokiame Lietuvos provincijos „Lurde“: balta lėlė su žydrais angelo sparnais stovi ant „apsnigtų“ augalų, apsupta sparnuotų baltų pegasų. Tokiems altorėliams menininkė sakė panaudojusi dukters žaislus. Taip ji įprasmino savo mintį, kad dažnas Biblijos moterų rūpestis – susilaukti vaikų. Ir mes, mėgindamos jų gyvenimo įvykius perkelti į dabartį, tarsi žaidžiame su seniai pamirštomis lėlėmis. Grįžtame į vaikystę, kai ruošdamos Pirmajai Komunijai močiutės mums pasakojo tikėjimo tiesas baksnodamos į prakartėles, skulptūrines kompozicijas bažnyčiose.

Kiekvieną Biblijos moterį su jos atributais pavaizdavo ir Aistė Gabrielė Černiūtė, susiedama paveikslų dydį su pavaizduotų moterų artumu ar tolumu. Mažiausia turėjo būti Rachelė, kuri menininkei liko nesuvokiama. Tačiau ji pakeitė ją Veronika, laikančia ištiestą drobulę, panašia į jos dukrą. Artimiausioji dabarčiai Marija Magdalietė yra natūralaus dydžio. Turbūt nedaug mažesnė ir ta pati Hagara, kurią Černiūtė pavaizdavo girdinčią Dievo balsą per savo – vergės – širdį. Paveiksle raudona širdis, regis, net plaka tarp pilkšvai rusvų portretų. Visos šioje celėje į mus iš paveikslų žvelgiančios moterys – tarsi iš pačios dykumos vėjo supustytos figūros. „Kiekvieną moterį vertinu kaip archeologinį atradimą, atkastą Biblijos dykumoje“, – rašo menininkė. Padarytos iš tos pačios medžiagos kaip ir fonas, jos išnyra, atsiplėšia iš jas ką tik slėpusios aplinkos ir meta šešėlį.

O štai Eglė Pilkauskaitė nekalba apie Biblijos moteris konkrečiai, bet apibendrina jai susidariusį įspūdį iš skaitymų ir bendravimų su vienuoliais. Jos skulptūros irgi šiek tiek primena dar nenuvalytus archeologinius radinius. Sūpuojasi kybantys lankai, šiūruoja viršutinį puslankį gaubiantys balti karčiai, o apatinę dalį aplipę neaiškūs dariniai – lyg kažkas pradėto lipdyti, kažkas dar besivystančio. Paaiškėja, kad tai ūkinis muilas, kuris, pasak menininkės, „dažniausiai neeksponuojamas svečiams pasižiūrėti – aplipęs plaukais, primenantis neprižiūrėtą kulno paviršių, jis dažniausiai slepiamas spintelėje ar sandėliuke ir naudojamas tik „ūkiškiems“ reikalams“. O tie lankai – tai išdidinti vestuviniai žiedai, už kurių ką nors skalbiant esą prisikaupia muilo. Apsiprausimas menininkei „kelia asmenišką atsikratymo emociniu purvu ir ritualo asociaciją“. Tuomet tas erdvėje besisūpuojančias abstrakcijas jau matau kaip pasilenkusias skalbiančias moteris, kurių plaukai pridengia tapatybę. 

Likusios trys menininkės nutolo ne tik nuo konkrečių moterų istorijų, bet ir nuo tiesioginių asociacijų. Skliautuotus koridorius puošia Patricijos Jurkšaitytės obelų sodas – tik milžiniškos fotografijos, atspausdintos ant tentų, kuriais paprastai dengiamos statomų ar rekonstruojamų pastatų sienos, rodant, kas bus. Patricija iš tiesų rodo, kas bus vienuolyno kieme: obelų sodas, kurio jai neleido sodinti dėl archeologinių kasinėjimų ir būsimų statybų. Kaip sodas siejasi su Biblijos moterų problematika? Na žinoma, Ieva! Be to, obelis tradiciškai siejama su vaisingumu, kuris buvo daugelio moterų atsiradimo Šventraštyje priežastis. Tačiau Mindaugas Slapšinskas OP priminė ir vienuoliams artimą reikšmę: jei Bažnyčia laikoma Kristaus nuotaka, tuomet žydintis obelų sodas jos kieme būtų lyg tos nuotakos nuometas. 

Mąstydama apie šias sąsajas būsimą, o dabar tarp skliautų matomą sodą įsivaizdavau ir kaip Šventraščio idėjų pratęsimą, ir kaip atotrūkio ženklą. Moterims įgijus daugiau galios, kaltinimų strėlės tarsi apsisuko. Ievos duotas obuolys, buvęs jos amžinos kaltės dėl pasaulio nuopuolio ženklu, dabar greičiau primena, kaip lengvai vyrai savo silpnybes paverčia moterų kalte, patys likdami švaručiai. Be to, Šventraščio istorijas juk rašė ir interpretavo vyrai, kurių dominavimą vis garsiau kvestionuoja liberalėjanti visuomenė. Ir dar – moteriai priskiriama pareiga susilaukti vaikų net dabar kartais tampa jos pavergimo įrankiu, skverbiasi į politiką retrogradiškų šeimos ir abortų draudimo įstatymų projektais. Taigi Patricijos sodas ir įžemina (šaknimis) senąsias tiesas apie moteris, ir jas brandina naujų idėjų skonio receptoriams. Na o bažnyčios, papuoštos žiedų nuometu, vaizdinys telieka.

Visą tą laiką, kol apžiūrinėdami obelis klausėmės kuratorės, vienuolio ir menininkių, girdėjosi dundesys. Lyg kažkas jau griautų vienuolyno sienas, ruoštųsi naujosioms statyboms. Bet tai buvo Jurgitos Juodytės videoperformansas „Le Moduleur“. Norėdama išreikšti karantino izoliacijos poveikį, ji sukūrė žalią dėžę, kurios išmatavimai atitinka Le Corbusier suprojektuoto Dominikonų ordino vienuolyno Prancūzijoje celės dydį – 1,13 x 2,26 m. Architekto manymu, būtent tiek erdvės pakanka išgyventi vienam asmeniui. O 1 m dėžės gylis yra karantino metu rekomenduojamas atstumas iki kito žmogaus. Iš tos karantino, o kartu moters galią ribojančių įsitikinimų erdvės Jurgita nusprendė išsiboksuoti – stovėdama viduje daužė sienas, kol dėžė parvirto ant šono, tada daužė dar ir dar, kol galiausiai prasilaužė. Nuo smūgių virpanti, šokčiojanti žalia dėžė nufilmuota skliautuotoje vienuolyno celėje – kaip svetimkūnis, kurį galima išretušuoti. Tas matomas-nematomas stačiakampis – tarsi moteriai skirtas kuklus vaidmuo istorijoje, iš kurio vaduojasi šiuolaikinės menininkės, mokslininkės, verslininkės ir politikės.

Čia neaprašiau parodos apėjimo proceso. Tačiau pabaiga – tikra. Pabuvę būsimame sode, išsivadavę iš apribojimų, pasigilinę į Biblijos moterų istorijas ir jų vaizdavimo variantus, atsidūrėme Eglės Ridikaitės celėje, kurioje kabo diptikas „Gundymas“. Ant kairio paveikslo užrašytas ne tik pavadinimas, bet ir datos: 2019-07-10 – 2020 birželis. Tiek užtruko, kol menininkę „sugundęs“ vienuolyno sienoje pastebėtas mėlynas lopinėlis įsiveržė į paveikslą. Negalėdama pamiršti to „tikro ultramarininio pigmento. Tokio aksominio. Tokio dieviškai mėlyno“ ji atkūrė įsivaizduojamas sienas. Po skliautais – štampuotas ornamentas: rombuose įkomponuotos smulkių gėlyčių puokštės. Kai kur mėlyną išblukina šviesa, o gal ir laikas. Vienoje „sienoje“ likęs kitos arkos šešėlis primena apie kultūrinius sluoksnius, kurių galima rasti tame pačiame vienuolyne, kad ir paskutinėjus dažus. Vasarą, kai užėjau pažiūrėti dar tapomo (tiksliau – purškiamo aerozoliu) paveikslo, Eglė man rodė tas mėlynas nuotrupas. Vienuolyne buvo mėlyna celė. Tikriausiai. O gal ir nebuvo. Tačiau Dievo spalvos trupinio pakako, kad tokia celė atsirastų – juk Eglės paveikslai yra natūralaus dydžio. Ji susigundo ir paskui gundo kitus griuvėsiuose atrastu grožiu. Gal kaip Batšeba, kuri buvo „reto grožio moteris“, gal kaip Marija Magdalietė, kaip Rachelė, Hagara ar Ruta, gal Estera, Tamara ar net Judita, nes jos visos buvo gražios Šventojo Rašto autoriams ar jų herojams. „Septynios moterys – tai lyg septynios dvaselės, globojančios mane. Kodėl?“ – klausia Eglė.

Iš tiesų – kodėl turėtume prisiminti tų moterų istorijas? Jų likimus lėmę vergovės, daugpatystės, perdėto atsidavimo papročiai ir apribojimai dabar jau atrodo keisti. Regis, jau įgijome imunitetą Biblijos moterų patirtiems vargams. Tačiau išvarymas, prievarta, gundymas, ištikimybė, vieno pasiaukojimas dėl visų, tautos gelbėjimas yra ir šių dienų pasakojimų pagrindas. Juo įdomiau, kai herojės yra moterys, nes jų kuriami ateities scenarijai dar nenuspėjami. Tad šiais pandemijos metais iš ilgų apmąstymų užsidarius karantino celėse atsiradusi paroda priartino Biblijos moterų patirtis, nors ir išlaikydama atstumą. Išvada – meno ir tikėjimo jungtims atviro vienuolio tikslas pasiektas.