7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Aurelijos Maknytės bendruomenė

Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

 

Šiuo atveju nesinori net vardinti atskirų eksponatų (patys nueikite!), išskyrus žolę, nes jai atėjo laikas susirasti kitus namus, tad parodoje neberasite. Negaliu sakyti, kad „Gamtos kabinetuose“ nėra nuotykių, fantazijos, triušių olų, kaukolių, voratinklių, karieso, ugnies gėlių, dar yra šlapia lapė, gyvalazdės, kokoso riešutas, įsipainiojęs tarp žolių Lietuvos upėje. Visko yra, tačiau visų pirma joje yra Aurelija Maknytė, ir nežinia, kaip be jos žvelgti į parodą.

 

Kaip eksponatus atkirpti nuo pasakojimų, kad menininkė savo nuosavoje žemėje, tarp medelių ir šabakštynų, nušienavo lygiai tokį plotą, kokį užima Vilniaus rotušė? Kaip šią parodą atsieti nuo ankstesnių ir visai neparodinių jos pasakojimų apie bebrus, kurių buvo tiek, kad bebrai beveik tapo nematomais mūsų bendruomenės nariais? Ir apskritai, kur baigiasi mūsų sodybos, daržai, takeliai miškuose ir prasideda paroda? Kur baigiasi mūsų susirūpinimas savo planetos išlikimu ir prasideda kūriniai? Pagaliau kur baigiasi mūsų bendruomenė, draugystė, Cornelius Castoriadis („L’Institution imaginaire de la société“, Seuil, 1975) įsivaizduojamybė ir prasideda kažkas, ką vadintume menu?

 

Nežinau, kaip kritikai ir publika reaguotų, tarkim, Niujorke, pristatant parodos eksponatą, kurį menininkė sukūrė dar būdama mokinė, dėl mokslo nupjovusi savo nugaišusiam šuniui galvą ir kaukolę paruošusi pagal visus biologijos mokslo reikalavimus? Ar neatbėgtų mojuodami transparantais kovotojai už gyvūnų teises? Nežinau. Bet Maknytė kuria vientisą audinį iš bebrų nugraužtų pagaliukų, milžiniško grybo, dirbtinio kailio zuikio kostiumo, iš drugelių, kurie iš tiesų yra kriauklės. Ir daro tai, tarsi remdamasi Bruno Latouro rekomendacija: priimti visus veikėjus, kad ir kokie keisti jie būtų. Taigi, kartu su menininke į mūsų bendruomenę atkeliauja ne tik bebrai, čia jau ne pirmą kartą pasirodo kiškio kostiumas (pvz., jis dalyvavo ir Eglės Ridikaitės parodoje „Paskutinis susirinkimas“, 2015), o tamsoje, svetimuose peizažuose, žydi ugnies gėlės, kurias mes irgi kartkartėmis stebime (Aurelija Maknytė, „Burning Slides“, 2016, „Noroutine Books“).

 

Suprantu, kad nebuvusiems nuolatiniuose „bendruomenės susitikimuose“, dažniausiai vadinamuose parodomis, kai kurie dalyviai atrodo keisti ir galbūt nepriimtini. Visai gali būti, kad tas jaukus buvimas kartu mums taip pat neleidžia įvertinti parodos, lyg kokios mylimos kavinės, kur lankaisi nuolat ir tik grįžęs iš tolimos kelionės staiga pamatai, kad sienos nušiurusios, o barmenas nesiskutęs. Vaje, pagalvoji, o man čia viskas buvo taip sava! Ir tai trunka trumpai, kol visai netyčia sutinki draugą, gurkšnojantį espresso, persimeti keliais žodžiais ir jo pasakojimas vėl suvynioja tave į nematymo skraistę. Tačiau taip ir gera. Gera jausti bendrystę su Maknytės gyvalazdėm ar daugelio mūsų pamiltais bebrais, išgraužiančiais dailias skulptūras, gera, kad visai nenoriu į šią parodą žvelgti prašalaičio žiūrovo akimis.

 

Mūsų Žemei reikia ryšių, artimų ryšių, ypač su gamtos melioratoriais bebrais, šlapia lape ar barsuku, su rožiniu kvarcu iš Baltijos jūros, net su dirbtinai užauginta žole, jonvabaliais ar senu riešutmedžiu Vokiečių gatvėje, kur ruduo savo skardiniais lapais kloja gatves. Ten nėra ką veikti meno kritikui, kaip ir visuose kituose gamtos kabinetuose. Nėra ką veikti ieškantiems autoriaus, menininko, net autorės ar menininkės, ypač jei įsivaizduoja parašytus iš didesnės raidės. O bendruomenėje gali būti visi – didesnės raidės ar mažesnės, stipresni, silpnesni, nesusiformavę, būsimi ir jau išeinantys. Taip šiuo atveju yra su parodos eksponatais – žolės gyvavimas beveik baigiasi ir vieną rytą susirinkę draugai bei kolegos ją išsidalina.

 

Parėjusi namo nedrąsiai išvynioju vieną iš gautų parodinės žolės ritinėlių, patiesiu tam skirtą polietileno plėvelę ir ištiesiu ant jos žalią, nors jau kiek patryptą, lopinėlį. Prie savo lovos. Dabar nors nedaug, gal porą rytų, nuleidusi kojas iš lovos padais jausiu tikrą gyvą žolę!

 

Paroda veikia iki spalio 19 d.

Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.