Energijos mainai

Šiuo metu Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje veikianti Andriaus Zakarausko kuruota paroda „Kita energija“ kelia dvejopus jausmus: iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiška beprotybė: kas galėtų sumąstyti daryti parodą tokioje vizualiai aktyvioje, intensyvioje ir sudėtingoje erdvėje? Tačiau žinant Zakarausko sau keliamus kūrybinius uždavinius, meninius tyrinėjimus ir apmąstymus, pasirinkimas atrodo nuoseklus ir natūralus, pratęsiantis menininko tyrimus apie tapybos ir erdvės, garso, meno, kultūros ir žmogaus istorijos santykį. Paroda intriguoja ir yra įdomi kaip kuratoriaus žvilgsnis į sudėtingą muziejaus erdvę, skambančią spalvomis ir vaizdiniais, kurie kuria aktyvų vizualinį triukšmą. Garsas dažnai tampa vaizdo, šio tapytojo potėpio, tęsiniu arba net atskira instaliacija ar performansu, papildančiu, pratęsiančiu kūrinį. Šiuo atveju tęsiniu ar papildiniu tapo visa muziejaus erdvė. Parodoje dalyvauja beveik dvidešimt skirtingų kartų menininkų – tai ir neseniai mokslus baigę Zakarausko studentai, ir jo kolegos profesoriai, ir aukščiausius nacionalinius apdovanojimus pelnę menininkai.

Mąstant apie ekspozicijos erdvės pasirinkimą, galima prisiminti ir tai, kad dar tuomet, kai meno pasaulio taisykles diktavo akademijos bei salonai, menininkai stengėsi peržengti jų nustatytus apribojimus ir rengė parodas alternatyviose erdvėse. Ir nors šiandien mes vis dar labiau įpratę meną matyti vadinamajame „baltame kube“ – tylioje erdvėje baltomis sienomis, taip siekiant užtikrinti optimalią žiūrėjimo patirtį, tačiau kaip šiandienos menininkai savo kūryba siekia mus provokuoti ir išstumti iš komforto zonos, taip, kalbant apie parodų erdves, mes vis dažniau esame išstumiami iš galerijų ir muziejų į neįprastas ekspozicines erdves.

Balta, sterili parodų erdvė tapo madinga Vokietijoje praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. 1939 m. baltą interjerą meno ir ekspozicijų pasaulyje galutinai įtvirtino Niujorko modernaus meno muziejus, įsikūręs 53-iojoje Niujorko gatvėje, pastate su stikliniu fasadu ir mažesnėmis galerijomis viduje. 1976 m. meno kritikas Brianas O’Doherty sukūrė „balto kubo“ terminą, kai žurnale „Artforum“ paskelbė esė „Baltojo kubo viduje“. Esė „Pastabos apie galerijos erdvę“ O’Doherty atkreipė dėmesį į meno žiūrėjimo patirties bekūniškumą. Anot jo, menas tokioje aplinkoje yra izoliuotas nuo gyvenimo visumos, neįsikūnijęs, stokojantis gyvybingumo. Taigi kai kurie menininkai maištaudami ėmėsi ieškoti alternatyvių ir netradicinių erdvių, nes jos papildo ir kai kuriais atvejais gal net pripildo meno kūrinius.

Sterilumas parodoje „Kita energija“ tikrai ne problema. Nors Zakarausko pasirinkta erdvė yra muziejus, jo erdvės triukšmingos tiek vizualiai, tiek garso prasme. Tačiau kaip tik čia ir yra visas įdomumas – net ir anksčiau matyti kūriniai šiame kontekste suskamba naujomis prasmėmis ir atsiveria netikėtam žvilgsniui. Pirmojoje savo kuruotoje parodoje Zakarauskas kelia seną kaip pasaulis klausimą – kas yra menininką varanti energija? Tai, žinoma, Energetikos muziejų paverčia ekspozicijos partneriu, nebe konkurentu.

Remiantis energijos tvermės dėsniu, energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, o vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Žaisdami su muziejaus ekspozicija menininkai savo kūriniais kuria naują energiją, naujas prasmes ir naujus energijos virsmus. Tad čia išryškėja dar vienas parodos aspektas – žaidimo momentas. Menininkų žaidimas su erdve, žaidimas su tema, žaidimas su žiūrovu ir paties žiūrovo žaidimas, papuolus į visą šį kūrinių ir prasmių ieškojimų labirintą. Žaidimas atsiranda ir menininkų gvildenamose temose. Varomąja kūrybine energija tampa socialinių tinklų, kompiuterinių žaidimų, manipuliacijų svarbiomis etinėmis, religinėmis, moralinėmis ir literatūros temomis tyrinėjimai. Šiandienos politinės aktualijos irgi ataidi kūriniuose.

Paroda išeksponuota visuose muziejaus aukštuose, net ir pačiuose žemiausiuose, į kuriuos ne visi išdrįsta nusileisti, o erdvės čia primena išgyvenimo kambarius be galimybės pabėgti. Ten eksponuojami kūriniai idealiai papildo kiek siurrealistines, fantasmagoriškas nuotaikas. Kūrinių daug, tad aptarsiu ne visus, o tuos, kurie man asmeniškai labiausiai įstrigo. Bendra visuma be galo įdomi ir marga, tebūnie lieka intriga ir noras atėjus surasti savo autorių ir savo kūrinį.

Ekspozicijos pradžioje, katilų salėje, pasitinka Ričardo Nemeikšio „Peizažas“, tikra maldų siena, bestebint panardinanti žiūrovą į savotišką meditaciją. Šiuo atveju būtent malda yra energija, kuri padeda išgyventi, išbūti, būti, laikytis. Nori nenori galvoji apie Ukrainą, nes dabar ji visada ir visų mintyse, visada kažkur tvinkčioja pasąmonėje kaip nenuslopstantis sopulys. Kitoje pusėje – Eglės Ridikaitės darbas, atsiradęs menininkei prisijungus prie akcijos Vilniaus dailės akademijoje pinti kamufliažinį tinklą Ukrainos kariams. Nebaigtas užrašas, kaip ašarų gumulas, užstrigęs gerklėje. „MES J“, anot menininkės, turėjo virsti fraze „mes jus mylime“, bet pradėjusi rašyti jus kūrėja sustojo, teigdama, kad šiuo atveju turinti teisę kalbėti tik už save. Dar vienas Ridikaitės kūrinys „Pas Severiją, Gaono g. 1“ kabo kitame aukšte, turbinų salėje, ir atkuria jau istorines, nebeegzistuojančias kaip ir senos turbinos, galerijos „Artifex“ grindis.

Jauno menininko Manto Valentukonio darbai intriguoja kompiuterinių žaidimų grafiką primenančiais sprendimais ir atpažįstamais, tačiau vis dėlto pakeistais jų motyvais. Tai sutrikdo ir verčia stabtelėti, nes iš pirmo žvilgsnio to įtrūkio, neatitikmens įprastoje vaizdo ir prasmių schemoje nepastebi, užfiksuoja tik pasąmonė, o suvokimas ateina palaipsniui, keisdamas pasaulį aplink tave.

Zakarauskas eksponuoja naujausius savo darbus, kurie muziejaus eksponatų kontekste, šešėliuotuose praėjimuose ir užėjimuose įgauna daugiau mistiškumo, paslapties. Ir nors tai gali pasirodyti pritempta, būtent čia ir vėl ateina į galvą Ukrainos bunkeriuose besislepiantys žmonės, karo akivaizdoje permąstantys religijos, savo aukos prasmę, besiilgintys šviesos, laimės, spalvų, besilaikantys už virpančių, besisluoksniuojančių prisiminimų kaip Andriaus potėpiai, švytintys kaip viltis ir kaip mintis skriejantys toliau nei paveikslo riba.

Kai kur vystosi įdomus dialogas su aplinka, kaip kad nutiko Monikai Furmanai, kurios darbas „My story your course“ šalia jau muziejuje esančios 1983 m. R. Jonušo freskos „Architektai“ įgauna naujų prasmių. 14 lietuviškos architektūros grandų, tarp kurių tik viena moteris, grakščiai pozuodami atidžiai stebi Monikos darbą, kuriame, kaip būdinga menininkei, keliami klausimai apie moters tapatybę, jos vaidmenį šeimoje, visuomenėje, meno pasaulyje. Šiuo atveju nuolatinė įtampa tarp to, kas ji yra ir ko iš jos tikimasi, chaotiški nerimo kupini judesiai staiga įgauna Dhanurasanos, arba lanko pozos, pavidalą. Jogoje ši poza veikia ir protą: reguliariai atliekama, ugdo vidinį balansą ir harmoniją, stiprina koncentraciją ir vidinį ryžtingumą. Tai sunki poza, išmokti ją nelengva, tačiau juk šiuolaikinei moteriai viskas įmanoma? Bandant įtikti, patikti, viską aprėpti ir dar nepamiršti savęs.

Agnės Jonkutės darbai („Sidabro spalvos beieškant“, „Dar kartą pagalvojau apie tai“) viršutiniame aukšte, dujų terminale, suteikia trumpą atokvėpį ir panardina į ramybę ar keistą sąstingį, bet šiame vizualiniame triukšme tai būtina. Paveikslai tarsi švyti keista šviesa, lyg saulė bandytų prasiskverbti pro rūką, kuriamas belaikiškumo, gilios tylos bei tuštumos įspūdis. Dujų terminale tai atrodo labai efemeriška.

Čia pat visai kitą dialogą su aplinka ir esamais objektais kuria Adelė Urbanavičiūtė, integruodama kūrinius į tankią ryškių vamzdynų raizgalynę. Jaunosios kartos tapytojos kuriamas ryškus, neoninių spalvų poppasaulis balansuoja tarp perdėto pozityvumo, naivumo ir energijos bei užslėptos aštrios patirties, gal net depresinių nuotaikų ribos. Menininkės kūryboje daug asmeniškumo, dienoraštinio atvirumo. Viename iš savo prisistatymų Urbanavičiūtė teigia, kad gyvenimą mato kaip sudėtingą žaidimą be įprastų aiškiai išsakytų taisyklių. Įtemptas nerimas sklinda iš visų jos darbų, nors ir pozityviai ryškių.

Pačioje muziejaus apačioje išties egzistuoja pabėgimo kambarys, virsmo salė, siurblinė, kondensatorių salė, net veidrodžių kambarys bei kitos erdvės. Ir toje žemoje, tamsioje, klaustrofobiškoje aplinkoje puikiai suskamba menininko ir menotyrininko Vido Poškaus darbai („Berliozas“, „Vilkšunis ir lapiūkštis“, „Senas kadugys“). Turbūt ilgiausiai stovėjau priešais „Berliozą“. Tą patį, iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. Turbūt visi atsimena, kad Berliozas buvo pirmoji velniškojo Volando auka, o susidūrimas su velnio valdžia romane atskleidžia tai, kas paprastai yra giliai paslėpta. Čia įvyksta esminis pokalbis tarp Michailo Aleksandrovičiaus Berliozo bei poeto Ivano Benamio, sukūrusio antireliginį kūrinį apie Jėzų Kristų. Volandas įsikiša į jų pokalbį sakydamas, kad Kristus tikrai egzistavo, o kaip įrodymą, kad kažkas yra aukščiau žmogaus supratimo, jis sako, kad komjaunuolė nupjaus Berliozui galvą. Šis tikrai patenka po tramvajumi, ir jį vairuojanti komjaunuolė tikrai nupjauna jam galvą. Berliozas, beje, vienos didžiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai „Massolit“, valdybos pirmininkas. Jo vadovaujama įstaiga materialinėmis gėrybėmis viliojo rašytojus, atimdama iš jų garbę, sąžinę ir talentą. Kūrėjams iš „Massolit“ romane oponuoja Meistras, kuriam kūrybinė laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Tuo jis labai panašus į kūrinio autorių. Tamsioje, nerimą keliančioje aplinkoje Vido Poškaus Berliozas stovi visiškai nuogas, o jo galva, kuri dar tik bus nupjauta, guli apačioje. O gal čia Volandas stebi Berliozo likimą? Intelektualinių rebusų šiame paveiksle nemažai ir, tikiu, daugelis jų komunikuoja su šiandienos meno ir apskritai kultūros pasaulio aktualijomis. Poškus savo darbuose dažnai atskleidžia tai, kas visuomenėje yra akivaizdu, bet mandagiai nutylima, paslėpta. Daro tai aštriai, su ironija, provokuodamas. Statydamas žiūrovą į akistatą su nepatogiomis temomis ar užkoduotais intelektualiniais žaidimais, menininkas tarsi priverčia žiūrovą įsivertinti savo paties sąžinės, moralumo, išmanymo ir vertybių lygį.

Dar vienas įdomus parodos aspektas – Zakarausko ir jo studentų kūrybinis santykis bei dėstytojo ar diplominio darbo vadovo įtakos tyrinėjimai. Šiuo aspektu vyksta itin stiprūs vizualinės energijos mainai, kurių metu kai kuriems Andriaus studentams vis dėlto palinkėčiau atsigręžti į save ir sukurti savo pačių individualų matymą, taip stipriai nepasiduoti įtaigiai vizualinei dėstytojo energijos traukai.

Ieškoti kūrinių parodoje įdomu, menininkų ir kuratoriaus papasakotos istorijos keičia požiūrį, tačiau kartais visgi, kaip ir pats kuratorius įvardino, gražūs varžtai ir muziejaus eksponatai gali užgožti kūrinius. Ką gi, drąsu ir net šiek tiek beprotiška – tokia erdvė buvo tikras iššūkis. Viename interviu prieš parodą Zakarauskas sakė: „Norėjau surinkti autorių darbus, kurie itin dinamiški savo vaizdo konstrukcija, hipnotizuojantys ir veikia lyg vizualinis triukšmas itin triukšmingoje erdvėje.“ Šitai, manau, tikrai pavyko. Būtų puiku, jei po parodą vyktų ekskursijos – paveikslai slepia be galo įdomias istorijas.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Jovita Aukštikalnytė, Šarūnas Baltrukonis, Indrė Ercmonaitė, Monika Furmana, Vidmantas Ilčiukas, Gerda Malinauskaitė, Agnė Jonkutė, Gintarė Konderauskaitė, Eglė Marcinkevičiūtė, Indrė Mikašauskaitė, Justinas Mikulskis, Ričardas Nemeikšis, Vidas Poškus, Povilas Ramanauskas, Medeinė Revuckaitė, Eglė Ridikaitė, Adelė Urbanavičiūtė, Aira Urbonavičiūtė, Mantas Valentukonis, Andrius Zakarauskas.

Paroda veikia iki rugpjūčio 29 d.