Paroda „Laukiant kito atėjimo“ pasirodė įdomesnė nei „13 Baltijos trienalė“, kurią tuo metu subtilumu perspjovė kompaktiškesnis variantas – rezidencijų erdvėje „Rupert“ vykusi paroda „Susipynusios istorijos“. „Laukiant kito atėjimo“ paskatino gilintis ir pripažinti, kad nė viena iš trijų nėra geresnė ar blogesnė, o tiesiog kitokia.

Praeitas savaitgalis ne vienam meno parodų lankytojui tapo galvosūkiu, kaip suspėti aplankyti šitiek naujai atsidariusių ir taip trumpai teveiksiančių parodų. Juo labiau kad nepaisant kvietimo savaitgalį aplankyti miesto galerijas, anaiptol ne visos jos prailgino savo darbo valandas ir šeštadienį popiet į porą jų patekti jau nepavyko. Gera žinia – mieste yra tikrai įdomių parodų, štai kelios iš jų.

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Kadangi kelerius pastaruosius metus paskutines rugpjūčio ir pirmąsias rugsėjo savaites leisdavau gamtoje toli nuo sostinės, 4-ojo gatvės meno festivalio „Street Art Vilnius ’16“ turbūt negalėčiau adekvačiai įvertinti iš laiko perspektyvos. Festivalio veiklą pastebėdavau tik iš feisbuko pranešimų, susijusių su miesto šventėmis ir, pavyzdžiui, praeitais metais tik po gero pusmečio jam pasibaigus išsiaiškinau, kad tai per jį buvo papuoštos kelių mano dėmesį atkreipusių pastatų sienos. Mėgindama sužinoti atsakymus į šį rudenį vykusio festivalio sukeltus klausimus, veltui ieškojau ankstesnės jo veiklos archyvo internetinėje svetainėje www.streetart.lt (pavadinimas suponuoja, kad kalbama apie visos Lietuvos gatvės meną). Ir tai nėra vienintelis festivalio neaiškumas.

Šiais metais festivalis daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos temai, ją interpretavus kiek plačiau nei galima būtų tikėtis: transportui, simbolių kalbai, smulkiosios architektūros objektų – stotelių, garažų, apšvietimo stulpų, reklaminių stendų, gėlių vazonų ir t.t. – dizaino kuriamoms vizualinėms „žinutėms“, ir pan. Komunikacija, kaip svarbus miestiečių kasdienybės aspektas, organizatorius įkvėpė ir į miesto aplinką pažvelgti kaip į tekstą, turintį ne tik tiesioginių, bet ir užslėptų prasmių, nuolatos redaguojamą ir keičiamą. Kaip profesionaliai rašančiai (ir redaguojančiai) sostinės gyventojai, man pasirodė ironiška, kad būtent su pagrindine – susisiekimo, ryšio, bendravimo – tema susiję dalykai buvo nedarniausi. Komunikacija virtualioje erdvėje pavyko kur kas sklandžiau ir veiksmingiau nei keli svarbiausi festivalyje vykę renginiai.

Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.

Kaip ir priklauso žiemos sodui, patalpoje daug žalumos. Tačiau iki tikros oranžerijos dar toloka, trūksta skaidrumo (stiklinių skliautų ir aukščio) ir augalų masės, gal dar šiek tiek etikečių. Ypač tokiu metų laiku, kai viskas stiebiasi, žvilga, virsta per kraštus, kai neorganizuota pievelė geriau vaizduoja sodus nei vazoninių gėlių spiečius. Bet kam jų reikia? Pasiganius po ekspoziciją ilgainiui ima aiškėti.

Štai vertikalus kaktusas atkartoja planšetiniame kompiuteryje judančio žmogaus vertikalę, prie durų augmenija palaiko kompaniją skulptūroms, kurios labai aiškiai primena romėniškų sodų atletų atliejas, nors taip pat aiškiai jomis jau nebėra. Tačiau sodo skulptūros suaugusios su augalais jau daug šimtmečių, ir taip tiesiog turi būti. O kaipgi Duonio priešistorinio parko gyvūnai be augalų, nors ir tik asociacijos pavidalu?