7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Štai taip mes virstame šaltiniais

Modernaus meno centro „Susitikimo pradžia“ kino teatro „Lietuva“ liekanose

Monika Krikštopaitytė
Nr. 6 (1200), 2017-02-10
Dailė
Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar apima džiugi nuojauta nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Danguolė ir Viktoras Butkai savo iniciatyva – surinkti Lietuvos dailę (nuo 1960), deramai ją pristatyti tam pritaikytoje patrauklioje aplinkoje ir mėginti atkurti / ugdyti kultūros ir Lietuvos žmonių ryšį – rodo naują mūsų visuomenės žingsnį, kai uždirbta gerovė taikoma ne vien sau, o ir prasmingiems darbams. Tiems, kurie turį ilgalaikę vertę, yra naudingi visai valstybei, ne tik atriekiant sumą pinigų, bet ir metai iš metų juodu darbu, strateginiu planavimu rodant pavyzdį.

Tikiu, kad kitose srityse yra šviesių žmonių, einančiu panašiu keliu, tačiau dailės srityje tokio masto mecenatystės būta seniai, gal tik anoje Nepriklausomybėje. Stebuklu vadinu ne patį muziejų, mano darbas vėliau jį bus sąžiningai kritikuoti (t.y. analizuoti), bet virsmą kai dailės supratimas iš vargšų humanitarų hobio tampa turtingo gyvenimo dalimi. Būdami žmonėmis iš šalies, jie tapo jungiančia grandimi tarp meno ir nemeno pasaulių. Žinoma, dabar Butkai jau daugiau nei savi meno bendruomenėje, nes ne tik pirko pagal įgeidį, bet ėjo susitikti, klausė, skaitė, kvietė, domėjosi, dalyvavo, subūrė komandą. Jie pirma patys tapo tuo, kuo kvies tapti muziejus – smalsiais, išprususiais žiūrovais.

Nepaisant džiaugsmo, „Lietuvos“ dingimas reiškia tuštumą, o tai verčia liūdėti. Todėl sumanymas surengti atsisveikinimą su paroda-dedikacija „Susitikimo pradžia“ labai padėjo išgyventi vidines virsmo komplikacijas. Tai lyg ėjimas atsisveikinti su mirštančiuoju, kai tuoj išgirsi naujos jo inkarnacijos kūdikėlio klyksmą. Viena staiga sumažėjusia ranka dar moji milžiniškai kino salės erdvei, kita skrodi įsivaizduojamą muziejaus kubą, spėliodama, kurioje vietoje bus pastatą perskiriantys laiptai. Šį jausmo dviprasmiškumą įvaizdino Cooltūrisčių su Adomu Žudys parengta audiovizualinė instaliacija „Ko nesakė Zaratustra“.

Parodos-dedikacijos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, puikiai suvokdama situacijos rituališkumą, į parodą įtraukė kūrinių su gyvūnais. Lyg iš pasakos (ar filmo) pabėgęs lakstė Aurelijos Maknytės žmogus-zuikis, akį merkė Juozo Laivio „Lapė“, norus siūlė galvoti stambi „Žuvis“ (iš mobiliųjų skulptūrų serijos, 2005–2015 m.). Gyvūnų buvimas ramino, erdvę vertė stebukline – mažiau grėsminga.

Kino salės erdvė kaip išskrosto banginio pilvas prarytų bet ką, net didžiagabaričio skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio) pamestas „Batas“ (2016 m.) atrodė palyginti menkas. Iš miunhauzeniškos padėties norėjosi vaduotis bėgant į intymesnes ir kadaise paprastam žmogui neprieinamas operatorinės patalpas. Link jų kelią rodė Vitalijaus Červiakovo „Einanti eilutė“ (2017), kuri išdavikiškai ryškia šviesa skandavo tamsos paslėptus visur aplinkui esančius užrašus, menančius „Lietuvos“ apleistumo laiką, kai ją „pribaiginėjo“ bastūnai ir kiti griuvėsių mėgėjai.

Mažus tik sau kambarėlius gavo Lino Jusionio tapybos darbas „Cemento sodas 1“ (2016) ir Marijos Šnipaitės objektai bendru pavadinimu – „1 km/h“. Tuščias Jusionio fontanas, sustingę Šnipaitės augalai ir keistieji Nerijaus Ermino objektai aparatinėje, atrodo, tęsė „Lietuvos“ vienatvės temą. Pokyčių laukimas įgavo niūrumo.

Todėl Kristinos Inčiūraitės instaliacija „Žlugimas. Antra dalis“ (2017) sukelia palengvėjimą. Prie salės 88, kur kadaise būta kėdžių įsimylėjėliams, ant laiptelių išdėlioti iš stiklo išpjauti žodžiai – Romos imperijos laikotarpiu paplitę populiariausi lotyniški keiksmažodžiai pagal Melissos Mohr monografijos „Holy Sh*t: A Brief History of Swearing“ (2013) duomenis ir garso takelis, padarytas iš filmo „Romos imperijos žlugimas“ (rež. Anthony Mannas, 1964) ištraukos, kur girdisi trumpas desperatiškas Sophios Loren monologas. Nors atpasakoti sudėtinga, kūrinys turi išlaisvinančios energijos, kaip laiku ištėkštas riebus keiksmažodis. Jis toks tikras galvojant ne tik apie „Lietuvos“ kino teatro žlugimą, bet ir Lietuvos kino studijos, ir visos kultūros tyvuliavimą tarp politinių gražbylysčių ir jų neatitinkančių realių rezultatų.

„Susitikimo pradžia“ vyko tik vieną dieną. Tirštai ir intensyviai. Atsisveikinimo terapija buvo atlikta, vieta išglostyta, susipažinimo ir fantazijų inicijavimo įdirbis padarytas. Dabar lauksime progos garsiai nusikeikti iš nuostabos ir pasitenkinimo, kai architekto Danielio Libeskindo projektas stos mums prieš akis ir kultūringai nusiteikusi miesto bendruomenė turės kur užbėgti ne tik kavos.

Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Juozas Laivys, „Lapė“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Vitalij Červiakov, „Einanti eilutė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Vitalij Červiakov, „Einanti eilutė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Cooltūristės ir Adomas Žudys, „Ko nesakė Zaratustra", 2017. Idėja: Coolturistės. Vaizdas: Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys (AWK). Muzika: Pijus Džiugas Meižis (Münpauzn). V. Vitaleus nuotr.
Cooltūristės ir Adomas Žudys, „Ko nesakė Zaratustra", 2017. Idėja: Coolturistės. Vaizdas: Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys (AWK). Muzika: Pijus Džiugas Meižis (Münpauzn). V. Vitaleus nuotr.
Donatas Jankauskas (Duonis), „Batas“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Donatas Jankauskas (Duonis), „Batas“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Linas Jusionis, „Cemento sodas 1“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Linas Jusionis, „Cemento sodas 1“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“,  2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Marija Šnipaitė, „1 km/h“, 2016 m. V. Vitaleus nuotr.
Nerijus Erminas, „Inscenizacija 1. Svetainė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Nerijus Erminas, „Inscenizacija 1. Svetainė“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Žlugimas. Antra dalis“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Žlugimas. Antra dalis“, 2017 m. V. Vitaleus nuotr.
Juozas Laivys, „Žuvis“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Juozas Laivys, „Žuvis“ iš mobiliųjų skulptūrų serijos, kurta 2005–2015 m. V. Vitaleus nuotr.
Parodos metu po visą kino teatrą vaikščiojo žmogus-zuikis, išlipęs iš Aurelijos Maknytės videokūrinio „Žmogus-zuikis“, 2009 m. V. Vitaleus nuotr.
Parodos metu po visą kino teatrą vaikščiojo žmogus-zuikis, išlipęs iš Aurelijos Maknytės videokūrinio „Žmogus-zuikis“, 2009 m. V. Vitaleus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas buvusioje kino salėje. V. Vitaleus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas buvusioje kino salėje. V. Vitaleus nuotr.