Šiuolaikinio Lenkijos ir Lietuvos meno paroda Šiuolaikinio meno centre
Paroda „Laukiant kito atėjimo“ pasirodė įdomesnė nei „13 Baltijos trienalė“, kurią tuo metu subtilumu perspjovė kompaktiškesnis variantas – rezidencijų erdvėje „Rupert“ vykusi paroda „Susipynusios istorijos“. „Laukiant kito atėjimo“ paskatino gilintis ir pripažinti, kad nė viena iš trijų nėra geresnė ar blogesnė, o tiesiog kitokia.
Šios parodos estetines formas man norisi analizuoti pasitelkus randomizmo kategoriją (angl. random – kaip pakliūva, bet kaip, atsitiktinai). Atrodo, kad parodoje randomizmas skleidžiasi temų įvairove, primenančia „Reddit“ ar „4chan“ internetinius puslapius, kuriuose bet kieno svarstomos temos apie bet ką, juokai ir rimti dalykai, įdomybės ir keistenybės, mokslas ir konspiracijos – viskas per vieną ekraną.
Čia taip pat susidarė idėjų ir formų kunstkameros įspūdis, todėl iškilo reikmė rasti bendratį. Bet tai sunku padaryti, nes parodoje nėra jokių racionalių, dogmatiškų sistemų, pretenduojančių į tiesą, priešingai, greičiau rasite ezoterinės dvynės paieškas ar technošamaną, pasvarstymus apie menininko funkciją kosmose ar apokaliptišką reklamišką vaizdinį.
Kas sieja muziejinio stiliaus tapybinį komentarą su semiotikus gąsdinančia buities artefaktų kompiliacija, armatūros grožį su Korėjos maisto pramonės produkcija? Matyt, kažkokia metastruktūros regimybė, realaus pasaulio metafora. Tik atsivertus parodos anotaciją atsiranda raktažodis, leidžiantis sudėti visą mėsą į vieną dešrą – heterotopija (ši sąvoka, matyt, yra naujasis ŠMC „tėve mūsų“).
Anotacija irgi neįprasta: iš pradžių poezija, po to apibendrinimai apie nenutrūkstamus srautus ir BUMT sąvoką, heterotopija bei klausimas apie tai, „koks kūrybos santykis su pasauliu gali atsirasti dabarties politinėmis sąlygomis“. Tuomet, matyt, įvardijamos tos sąlygos: „Pretekstu parodai tapo šiais metais minimas Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybių atkūrimo šimtmetis.“ Juk ši paroda ir yra santykis su dabartimi. Šių dviejų tautų istorija ir jos suformuota būsena paaiškina, kodėl kai kurie darbai niūrūs, turi daug „kažko pabaigos“ nuojautos, matyt, Abiejų Tautų Respublikos; vaizduojami policijos ieškomų piliečių portretai, matyt, iš Armijos Krajovos; turizmas kapinėse, matyt, istorikų pastangos kažkaip reabilituoti Lietuvos didybę. Tačiau ir čia iškart įvyksta šuolis nuo istorijos prie heterotopijos. Žemėlapiai rankose ir paroda akyse tarsi slepia pamatinės realybės nebuvimą kaip dabarties politinę sąlygą. Vis dėlto atsakymas apie kaimynų kūrybos santykį anotacijoje atsiranda: „Skirtingi abiejų šalių istoriniai pasirinkimai ir trajektorijos nulėmė ir šiandieninius dviejų šalių skirtumus“, – teigia dedukcijos meistrai.
Tačiau struktūralistas mano, kad per sąvoką sukuriama uždara reikšmių sistema, kurios dalys nurodo tik į save pačias, o poststruktūralistas sako, kad kiekviena reikšmė nurodo į kitą dalį, net į kitus apibrėžimus, ir sistema atsiveria, o reikšmių laukas sprogsta. Bet paroda išlaiko savąjį leitmotyvą – tą pačią heterotopijos sąvoką, kuri apibrėžiama kaip „tuo pačiu metu egzistuojanti ir nesanti vieta“. (Parodos anotacija) Ši sąvoka tampa abstrakčia struktūra, kuri jungia visus parodos objektus, šie virsta tik perėjimais „nuo aspekto iki aspekto“, kurdami kintančią ir daugiasluoksnę prasmę.
Istorinė priežastis, kaip akstinas ir parodos pavadinimas, sujungia skirtingą laiką (pavadinimą galima išplėsti: „Šiuo metu vykstantis ateityje būsiančio atėjimo laukimas“). Ir parodos tikslas yra ne siekis atitikti skirtingus šių valstybių kultūros laukus, bet „suskliausti dviejų valstybių skirtumus ir sukurti naują erdvę, kurioje kūryba ir meno lauke besiformuojančios pozicijos yra to paties peizažo elementai“. (Parodos anotacija) Taigi heterotopijos vieta simboliškai tampa ŠMC ir ši paroda, o tokios „kitos vietos“ ideologija grįsta ne skirtingumais, bet tapatumais ir saitais per istorines aplinkybes, siekiant atskleisti vizijas apie ateitį bei meną joje. Iš esmės atskleidžiama dabartis, kuri paverčiama tarsi hipererdve, tikrovė tampa savo pačios simuliakru, o „realus pasaulis“ tampa mitu. Siūlomas alternatyvus erdvinis laukas, užpildytas objektais, kurie pretenduoja į esamos padėties analizę, todėl mus kviečia būti archeologais, ieškančiais savojo laiko diskursų priežasčių, ir projektuoti ateitį iš dabarties artefaktų.
Pasitelkus tokius metmenis, susikuriama laisvo žaismo erdvė, leidžianti bet kokiam denotatui „primesti“ patogią konotaciją, o vartotojas priverstas suspenduoti savąjį diskursą ir įsiklausyti į kitą, nes tik „ką nors pašalinus, atsiranda galimybė kam nors kitam“. (Wolfgang Iser, „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 222) Įvyksta kitybės normalizacija – hetero įveikimas per paties subjekto – žiūrovo pavertimą kitu. Žiūrovas praranda autonomiškumo savybę, jis įsiurbiamas į vaizdinį, nes objektai paprasčiausiai nieko nereikštų, jei neturėtų vientisumo su idėjomis ar tikrove, kurią suvokia subjektas kaip kitas objektų atžvilgiu.
Tenka pasiduoti objektams ir jie pradeda tave formuoti, pavyzdžiui, išgalvotų faktų pasakojimas apie dronus mane linksmina, bet kartu skatina galvoti apie technologijų grėsmę ir verčia šaudyti tas potencialaus pavojaus mašinas bei kitus velnio išmislus vos tik pamačius. Objektai tampa diskurso formuotojais, nes egzistuoja virš subjekto. Bet ir objektai yra valdomi – dar vienas „kas nors kitas“ yra menininkai, kurie metaforomis maskuoja filosofinius konceptus, sukuria naratyvus, vaizdinius ir simbolius, naujas sistemas, per atvirumą naikina bet kokius kriterijus ir per neapibrėžtumą materijos būvį paverčia virsmu. Suliedami realias ir imaginacines reikšmes, jie formuoja save išpildysiančią prognozę.
Ši paroda konstruoja (o ne atskleidžia) tikrovę. Kiekvieną objektą galima skaityti kaip skirtingą ateities genealogijos medžio šaką, bet tik atsitiktinai, o ne racionaliai nurodančią ateities trajektorijas. Jie yra orientyrai, bet tik kaip žemėlapiai be aiškaus tikslo – jis paslėptas kaip tikroji fluxus reikšmė.
Tačiau konspiracija tęsiasi, nes ir patys menininkai yra parenkami, t.y. valdomi, – šiuo atveju ŠMC užsiima jų kontrole, o disidentais gali būti tik tie, kurie apskritai neina į šią įstaigą ir netampa kultūroje išryškėjusiais archetipais. Tokie piliečiai, žvelgdami į dramblio gyvenimą, trauktą it iš „National Geographic“ TV programos, nepradeda savęs laikyti tokiu pat gyvuliu, jų išvis nefiksuoja jokios videokameros ir nestebi arba stebi kaip panoptikume. Bet ar galima išlikti atskalūnu? Juk šis menininkų sukurtas darinys virsta keista bodrijariška „juodąja skyle“, idėjų ir filosofijos prekybcentriu, nepaliekančiu vietos tapatybei, tik atomistinei kitybės lygiavai, būsenai, kurioje viskas virsta tapsmu, neišvengiamai įsiurbiančiu ir tuos, kurie nedalyvauja „didžiojoje pasakoje“.
Pati prasmė kis pastoviai – taip, kaip pakito futuristinių paveiksliukų iš XX a. pradžios suvokimas. Galbūt todėl heterotopijos sąvoka tokia saldi parodos autoriams – susikuria paralelinė erdvė, leidžianti artėti prie utopijos (ar distopijos), tačiau tik per mikrokosmišką kūrėjų interpretaciją pasireiškia meno institucijoje ir tik naikinant fiksuotas pozicijas joms dar nesusiformavus. Parodos „Laukiant kito atėjimo“ randomizmas skleidžiasi ne kaip tiesiog atsitiktinumai, o kaip dinamiškas chaosas, turintis prognozės horizontą.
Kūrėjai, turėdami potraukį kurti, kuria heterotopiją, taip tarsi sublimuodami savo utopistinius norus ar distopines nuojautas, taigi iš esmės veikia kaip „netyčinės“ minties valstybės, susijusios su istorija, politiniais dariniais ir visu laikų, vietų ir sąvokų mišiniu. Tampa akivaizdu, kad menas čia yra filosofijos vaizdinis posūkis, kad menas yra politiškas, kad menas yra informacijos perteklius ir, būdamas toks, kokia yra dabartis, su visu jos daugiasluoksniškumu, jis yra geras. Svarbu tik tyrinėjant žvaigždynus neįkristi į šulinį. Aišku, visa paroda, civilizacija ir net šis tekstas gali būti tik „povo uodegos efektas“, kuris išreiškia požiūrį, jog visas žmogaus intelektas, jo kūryba, menas, filosofija ir paslaptingas bei poetiškas neapibrėžtumas tėra poravimosi šokio dalis ir jokios kitos prasmės neturi.
Paroda veikia iki spalio 18 d.