Meno espreso

Pastarąją savaitę Vilniuje atsidarė net kelios parodos, kurias vienija tamsoka nuotaika. Tamsoka, ne visai tamsi. Tamsa (kaip ir skausmas, erotika, prisiminimai, sąmojis etc.) lietuvių dailėje vis dar yra lyriška ir atsargi, galbūt iš mažos šalies meno lauko ir nereiktų tikėtis daugiau. Keturios čia pristatomos parodos nešokiruos ir itin nenustebins, bet ir nuvilti neturėtų.

Eglė Vertelkaitė. Moiros

Personalinė Eglės Vertelkaitės (g. 1967) paroda antrame „Titaniko“ aukšte paliko įspūdį ne tik skirtingų technikų ir kūrinių gausa. Geriau žinoma kaip vidurinės kartos grafikė, menininkė šį kartą ėmėsi kitos technikos: pasitelkė fotografiją ir fotografines manipuliacijas. Jas dar padengė gelsvu lesūros sluoksniu, kuris padeda kurti paslapties atmosferą. Rezultatas – saikingai teatrališka, protingai moteriška ir tamsoka paroda. Pagrindinis motyvas – kaukė, o jų čia esama visokių: grožio, vienatvės, abejonės ar vilties. Kiek ironiškai naudojamas kosmetines kaukes lengviau atpažins moterys, tačiau ir vyrai neturėtų pasijusti visai jiems svetimame pasaulyje.

Ritmingoje ekspozicijoje mažus formatus keičia didesni, fotografiją – grafika, tad keliavimas per sales kiek primena filmo žiūrėjimą. Tiesa, filmas be kulminacijos taško ir aiškesnės pabaigos, tačiau ją visada galima susikurti patiems.

Paroda „Titaniko“ antrame aukšte (Maironio g. 3) veikia iki balandžio 2 d.

Lida Dubauskienė. 214.8

Nuo „Titaniko“ pakilus kiek aukštyn Latako gatve, Vilniaus grafikos centre „Kairė–dešinė“ galima aplankyti tos pačios kartos menininkės, taip pat grafikės, Lidos Dubauskienės (g. 1966) parodą. Čia rodomas 2011–2017 m. sukurtas darbų ciklas. Ši grafikė taip pat atsisakė tradicinės giliaspaudės grafikos, tik vietoje jos pasirinko ne fotografiją, o piešinį tušu. Tiesa, tušas kartais liejamas ant klišės atspaudo, suteikiančio popieriaus paviršiui lyg atsitiktinių įbrėžimų.

Paroda veikia dviejose – kairėje ir dešinėje – galerijos salėse, rekomenduočiau pradėti nuo kairės, kur eksponuojami ankstesni darbai, o jau dešinėje lauks labai vientisas savo stilistika ir kokybe ciklas. Pagrindinėmis visų darbų temomis turbūt galima įvardinti šviesą ir faktūrą, kurių abstrakčiam lyrizmui nesutrukdys joks tiesioginis pasakojimas ar netikėtas posūkis.

Paroda grafikos centre „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3) veikia iki balandžio 1 d.

Kūnas ir tamsa (kuratorius Paulius Andriuškevičius)

Galvodama apie „Vartų“ galerijoje šiuo metu rodomą parodą negaliu atsikratyti karamelės su druska apibūdinimo. „Skani“ paroda. Neperkrauta, bet ir ne tuščia, dailiai apšviesta ir protingai surikiuota ekspozicija. Geras įvairių kartų menininkų kūrinių rinkinys, kuriame galima rasti ir žymiųjų modernistų (Valentino Antanavičiaus, Mikalojaus Povilo Vilučio), ir šiuolaikiškesnių menininkų (Mindaugo Navako, Duonio Donato Jankausko), ir įdomių jaunosios kartos atstovų (Ievos Rojūtės, Vytauto Viržbicko) kūrinių. Tiesa, surinktos žvaigždės visos žaidžia „už save“, tad paroda kaip visuma nekelia jokių problemų ir neieško jokių atsakymų. Šiaip ar taip, ši paroda – labai retas Lietuvoje ir visai sėkmingas mėginimas kurti kuratorinį rinkinį pasirinkta tema, o tai džiugina, kaip ir bet koks žingsnelis į šalį nuo Lietuvos galerijose jau kelis dešimtmečius nesikeičiančių parodų rengimo tendencijų.

Paroda galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39) veikia iki balandžio 14 d. 

Be teksto

Dailininkų sąjungos galerijoje atidaryta paroda be teksto ir be kuratoriaus. Tačiau su penkiais menininkais. Tai – jau kelias jaunų tapytojų kartas formuojantis VDA profesorius tapytojas Jonas Gasiūnas (g. 1954) ir keli jaunesni menininkai, neabejotinai patyrę vyresniojo kolegos įtaką: Konstantinas Gaitanži (g. 1977), Jolanta Kyzikaitė (g. 1980), Eglė Karpavičiūtė (g. 1984) ir jauniausioji – Eglė Ulčickaitė (g. 1989). Mano galva, atsisakyti tekstų šioje parodoje buvo gera idėja – juk visų šių tapytojų paveikslai patys yra kaip tekstai, ir gana pretenzingi. Tai iš laike ir erdvėse išsibarsčiusių fragmentų konstruojama tapyba, vengianti bet kokios ryškesnės emocijos ir aiškesnės žinutės, tad rašytojai gali į valias apie juos rašyti, o žiūrovai – pritariamai linksėti galva.

Įdomu, kad visi šie panašias tapybines strategijas naudojantys menininkai (išskyrus E. Karpavičiūtę) jau dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Tad vienų džiaugsmui, o kitų nevilčiai, panašu, kad vadinamosios „gasiūniškosios“ tapybos tradicija Lietuvoje nenutrūks dar ilgai.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) veikia iki kovo 27 d.