Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.

Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Autobuse su Lietuvos keramikais atsidūriau visi neplanuotai, iš smalsumo, noro pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kur liepos 8 d. atsidarė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais.

Kažkurią vasarą atostogaudama Liepojoje ne juokais širdau ant mūsų šalies kurortų. Ir ne dėl kūnų prikimšto pajūrio, nes ne kurortai, ne mūsų valstybė sukūrė dabarties geografiją su tokia trumpute mums priklausančio pajūrio juosta. Burnojau ne dėl milžiniškų nakvynės kainų, nes tas pajūrio ruoželio menkumas rinkodarai turi nemažą įtaką, o pykau pamačiusi Liepojos miesto (ar miestelio) muziejuje veikiančią Edgaro Dega litografijų parodą. Kitais metais čia poilsiautojai galėjo pasigrožėti Aleksandro Vasiljevo drabužių kolekcija.

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Tais 1972-aisiais greičiausiai buvo toks pat vaiskus pavasaris, kaip dabar, kai jaunas žmogus Romas Kalanta, užrašų knygelėje palikęs įrašą „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, baigė savo gyvenimą, apsipildamas benzinu ir virsdamas fakelu. Šio įvykio datai pažymėti Kauno centriniame pašte gegužės 14 d. atidaryta paroda „1972. Pramušti sieną“, sumanymą kuravo menotyrininkė Rasa Žukienė.

Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.

Tai žinoma, kad ši paroda yra tik mažytė ir nelabai reikšminga bendrame miesto parodų kontekste, kur ką tik nugriaudėjo 14-osios Baltijos trienalės atidarymai, kaip ir pačios autorės kūrybos parodų peizaže, tačiau ji velniškai gerai atskleidžia 10-ojo dešimtmečio jaunosios tapybos siaubą, šoką ir sutrikimą, kai pagaliau moterims prasibrovus į šią dangišką katedrą pasirodė, jog tapyba mirė, menas pasikeitė negrįžtamai prabilęs visai kita kalba.