Negyvenamos salos

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą. Tiesa, nuolat rengiamos išsamios retrospektyvos galėtų paklibinti kai kurių klasikų statusą, kaip, tarkim, Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2020 veikusi paroda „Petras Repšys: darbai“, nežiūrint puikaus kuratorės Giedrės Jankevičiūtės darbo, mano nuomone, paneigia ilgametę legendą apie jo, kaip puikaus piešėjo, talentą ar gerokai išblukina genijaus aurą, pastumiant arčiau puikaus valstybinių užsakymų atlikėjo ribos (ne užsakomųjų kūrinių parodoje išties negausu). Tačiau net po nedidelių pokyčių reitingų lentelėje, vis įvykstančių dėl įvairių menotyrininkų ir kuratorių tyrimų, pagrindinis Lietuvos sovietmečio dailės istorijos naratyvas atrodo žinomas ir stabilus. O kas nenorėtų rasti kitokių į klasikus galinčių pretenduoti autorių, jų sukurtų šiandien aktualių, nors ir mažų lietuviškos dailės istorijos visatų? Šarūno Šimulyno retrospektyva „Kietas ir užsispyręs“ „Titaniko“ parodų salėse (kuratorius Vidas Poškus) kaip tik atrodo viena iš tokių galimybių.

Parodos antraštėje pabrėžtas užsispyrimas ir jo nepriklausymas įtakingoms kompanijoms galėtų nors dalinai paaiškinti tą fenomeną, kaip šis įdomus bei savitas menininkas liko gerokai už pagrindine tapusios lietuviško „tyliojo modernizmo“ linijos, kaip atsidūrė dėmesio paraštėse, nors priskirtinas prie to nedaugelio, kurie nedarė nuolaidų ir nesitaikė prie sovietinės sistemos meno reikalavimų. Tačiau ir anuomet šis menininkas buvo tam tikroje nuošalėje. Nors mano tėvai menininkai, Vincas Kisarauskas ir Saulė Kisarauskienė, su Šimulynu bendravo, lankydavosi vieni kitų namuose ar dirbtuvėse, o tai reiškia, kad aš menininką turėčiau prisiminti, iš vaikystės žinoti jo kūrybą, kaip prisimenu Aloyzą Stasiulevičių ar Valentiną Antanavičių su jų tapyba, iki šiol mintyse galiu atkurti Algirdo Steponavičiaus šypseną ar Antano Gudaičio žvilgsnį, o Šarūnas Šimulynas mano vaiko atmintyje paliko baltą dėmę. Eidama į šio autoriaus retrospektyvą negalėjau prisiminti nei jo veido, nei kūrybos. Taigi, buvau eilinis žiūrovas. Ir nustebau kaip tas žiūrovas paprastasis.

Parodoje iš tiesų radau savitą visatą. Jautrią, kiek romantišką, truputį ironišką, su kitomis, nei daugelis žinomų lietuvių modernizmo klasikų, plastinėmis / idėjinėmis ištakomis ir įtakomis. Galbūt iš jo ir kelių kolegų – ankstyvojo Leonardo Gutausko, Teodoro Kazimiero Valaičio – darbų būtų galima formuoti tam tikrą nedidelę galaktiką, prijungiant ir Šimulyno bendražygius Aloyzą Smilingį su Lionginu Virbicku. Bet kodėl tuomet aš pradėjau tekstą nuo Petro Repšio? Gal todėl, kad ir šio menininko darbai, sukurti Vilniaus knygyno „Versmė“ eksterjerui ir interjerui (1973–1978), bei Sigito Gedos „Strazdas“ (1967) iliustracijos turo tiek meninio potencialo, kad puikiai tiktų prie šios „kitokių“ galaktikos. Tuo labiau kad tiek Repšys, tiek Šimulynas kūrė freskas Vilniaus universitete.

Tiesa, Šimulyno parodoje nėra tapybos, kuri būtų verta atskiro žvilgsnio. Ir, žinoma, čia nėra menininko literatūros – poezijos bei prozos – tekstų. Jie sulaukė panašaus likimo kaip ir skulptūra – Šimulynas lyg ir yra žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba lieka kažkur dėmesio greitkelių šalikelėse, jų pakraščiuose. Apžiūrėjusi parodą, išsitraukiau iš lentynos šio universalaus kūrėjo knygą „Rugiuose prie obelų“, išleistą jau po autoriaus mirties. Iš pirmo žvilgsnio neva paprasto žmogaus pasakojimai, tarkim, apie medžioklės malonumus, iš tiesų išreiškia apčiuopiamą kaltės jausmą dėl žudomo žvėries ir skausmą dėl sovietų sunaikintų Lietuvos kultūros vertybių. Ir ši paralelė paslėpta taupiuose, bet išraiškinguose lyg skulptūros formos sakiniuose. Kituose pasakojimuose skausmo šešėlis paliečia tragiškus nužudytų Lietuvos žydų ar carinės Rusijos aristokratų ir buržuazijos likimus. Šių tarsi paprastų tekstų protagonistas irgi yra nesudėtingas išsilavinęs šiuolaikinis žmogus, dažnai jis apgaulingai paprastas – stipriai išgeriantis, nevykėlis, eilinis pilietis, tačiau pasakojimo pamatas yra didžiulis įvairių kultūros sričių išmanymas. Pakanka perskaityti autoriaus sukurtą Žygimanto Augusto bibliotekos knygos arba dūžtančių krištolo taurių aprašymą. Šis skausmas dėl sunaikintos kultūros ar žmogiškojo gyvenimo, meilės atmieštas stipriu kaltės jausmu.

Tačiau vizualiojoje kūryboje šio destrukcijos klodo beveik nematyti. Čia nėra proletarinės nužmogintos tikrovės, nėra konfrontacijos tarp gamtos ir žmogaus. Arklys tiek dydžiu, tiek traktuote artimas žmogaus figūrai, varlė ar medis yra lygiaverčiai, o augalo sėkla didesnė (gal svarbesnė?) už juos visus. Šimulyno skulptūra itin elegantiška, subtili ir jautri, tačiau apibendrinta lyg laiko nugludinti akmenys ar jūros išmesti medinukai, švari kaip medžių barstomos šviežios rudens gilės, kaštonai, tarsi besisemianti įkvėpimo iš Australijos aborigenų artefaktų, kaip ir iš prancūzų modernizmo meistrų, bet natūraliai savita.

Toliau visai norėčiau išvengti šios parodos eksponatų analizės. Tai galėtų būti vėliau, ateityje, o čia noriu tiesiog sutelkti dėmesį į paprastą faktą – šis autorius gerokai išsiskiria iš savo amžininkų. Turi išraiškingą individualią kalbą tiek dailėje, tiek literatūroje ir abiejose srityse dar laukia savo atradėjų. Jam skiriamas dėmesys yra akivaizdžiai nepakankamas. O gal ir nieko nuostabaus. Įsivaizduokite žmogų, kuris gyvendamas Sovietų Sąjungoje gavo galimybę pasisvečiuoti Australijoje ir ten surengti parodą (1976, galerija „Holdsworth“, Sidnėjus)! Ir vietoj mėgavimosi nepažįstamu užsieniu, vietoje parodų ir koncertų lankymo, jis užsidarė mėnesiui negyvenamoje Šv. Bitės saloje (1977)! Taigi, Šarūnas Šimulynas tam tikra prasme yra žmogus iš menkai žinomos ir netyrinėtos salos, nors šeimos iniciatyva yra išleistas jo kūrybos albumas su Jurgitos Ludavičienės ir Reginos Violetos Šimulynienės tekstais. Iš salos, pilnos nuostabių būtybių ir formų, tarsi judančių akyse – šuoliuojančių su vėju, skambančių kristalais, susivejančių lyg pynės. O nežinomas žemes, ypač jei jos – mirusio autoriaus kūrybos salos, gerokai sunkiau atrasti nei tas, kurios kaip reklamos stovai blyksi palei greitkelius savo genijaus aura.

Paroda veikia iki spalio 23 d.