Komplekse „Sodas 21/23“ jau kurį laiką (nuo balandžio 16 d.) einant į „Atletiką“ tenka kirsti projektų erdvę „Swallow“ ir Anastasijos Sosunovos parodą „Potvynių slėniai“ (parodos kuratorė – Vaida Stepanovaitė). O tie slėniai (paroda) kaskart pasitinka su duona ir druska (du viename). Tešlos pynės kaip kasos, kaip ekskrementai. Panas, drakonas, chtoninės dievybės gali palikti dailią rudą krūvelę, virstančią gyvatėmis, laikančiomis baldakimą. Celofaną.

Po kelių į atmintį įsirėžusių Arūnės Tornau parodų, kuriose atsiradę instaliatyvūs objektai naujai atrakino abstrakčiąsias drobes ir atvirkščiai, tikėjausi, kad ir šį kartą bus ne tik tapyba. Gerai pamenu, kaip ant galerijos grindų sudėti surūdiję nusakinimo piltuvėliai, surinkti Labanoro girioje, vienu metu veikė ir regą, ir vaizduotę. Rūdys ir kuriama mirganti faktūra jungėsi su tapyba, kurios dideliuose formatuose pasitiesę plotai veikė kaip dvasiniai paviršiai, drumsčiamų jausmų dėl vartotojiškai naikinto miško veidrodžiai (paroda „Donorai“ veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ 2020 m.).

Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.

„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.

Labai viliuosi, kad dailės muziejai ir galerijos tuoj atvers duris ir pulsime atkurti būtinosios izoliacijos išderintą dvasinę pusiausvyrą, „perkraudami“ savąsias estetines jusles ir kultūrinius poreikius. Tikiu, viena tokio prasmingo pasivaikščiojimo stotelė bus galerija „Trivium“, įsikūrusi Vilniuje, kultūros komplekse „Sodų 2123“ (Vitebsko g. 23).

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.

Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.

Visada įsivaizdavome MO muziejų kaip gyvybės pilną kultūrinę erdvę. Panašu, kad tikslą pavyko pasiekti. Žiūrint schematiškai, vaizdą galima supaprastinti. Kertinė mūsų veiklos ašis yra parodos. Gan nauja peizaže pirmiausia buvo tai, kad, turėdami savo kolekciją, neturime nuolatinės ekspozicijos, o didžiąsias parodas keičiame du kartus per metus.