Juodoji masė

Tai žinoma, kad ši paroda yra tik mažytė ir nelabai reikšminga bendrame miesto parodų kontekste, kur ką tik nugriaudėjo 14-osios Baltijos trienalės atidarymai, kaip ir pačios autorės kūrybos parodų peizaže, tačiau ji velniškai gerai atskleidžia 10-ojo dešimtmečio jaunosios tapybos siaubą, šoką ir sutrikimą, kai pagaliau moterims prasibrovus į šią dangišką katedrą pasirodė, jog tapyba mirė, menas pasikeitė negrįžtamai prabilęs visai kita kalba. Čia kalbama ne apie dabartinį itin produktyvų flirtą su „tapybos mirtimi“, tuo laiku atsirado instaliacijos, performansai, tapytojai pasiėmė į rankas videokameras. Bet Maslauskaitė svajojo tapyti. Būti menininke. Nieko neliko, tik eksperimentuoti.

Galerijoje „Trivium“ eksponuojami 1994–1997 m. sukurti darbai, dalis jų rodyti, dalis daugiausia laiko praleido tėvo sandėliuke. Dėstytojų nesuprasti, nurašyti, perleisti savigraužai. Eksponuotieji spalvingesni ir turi atpažįstamo pasaulio, daiktų bruožų. Autorė pasakojo, kad tapė kažkokius mažus daiktelius. Kita dalis – abstrakcijos arba pusiau, tik su užuomina į vaizdą, padarytos iš statybinių medžiagų su dažais, siekiant rupumo, laužiant tapybą pereiti į naująją kokybę. Tapyba visgi lieka tapyba, tačiau įgauna gaivalo, intymiosios ir kosminės juodosios masės jėgos, kurios anuomet, deja, neįvertino dėstytojai, todėl kartonai buvo nurašyti į nesėkmes, užkišti ir pamiršti.

Sėkmė yra ta, kad vieno kambario galerija „Trivium“, šiuo metu įsikūrusi vis labiau madingėjančiame kultūros komplekse „SODAS 2123“, atliekanti pusiau muziejinę funkciją (pristato 10-ojo dešimtmečio meno kūrinius, kurių nėra kaip kitaip pažiūrėti), ištraukė tąją Maslauskaitę iš nurašytų darbų archyvo ir nustebino pačią autorę. Pasirodė, kad bandymai buvę gyvastingi, tik nesuprasti ir nepamatyti. Net jei nebus tuojau pat skoningai įrėminti ir brangiai parduoti, paroda leido dabartinei tapytojai reabilituoti save jaunąją. Tai nemenkas vidinis įvykis ir vaizdus pasakojimas apie 10-ojo dešimtmečio dailės sukrėtimus, reakcijas į juos. Geroji žinia, kad Maslauskaitė tapyti nenustojo netgi tada, kai jos mėgstama pastozinė tapyba buvo visiškai išėjusi iš mados, o dargi neretai religinė... Ilgainiui tas anachronizmas tapo privalumu, o kūrėja – atkaklumo pavyzdžiu, ne kartą įrodžiusi, kad yra dailės poliglotė, gebanti įtaigiai prabilti menotyros, kuravimo, tapybos ir konceptualios dailės kalba.

Įdomiausi parodoje yra tie nesuprastieji darbai. Juose blyksteli karavadžiškos šviesos properšos, niurko intymi patalo tamsa. Yra net neartikuliuotos erotikos (autorė pripažino), potėpiai kartais pasiverčia besistiebiančiais augalais, vaidenasi galvos, yra figūrų glaudumo. Neaiškumas, kuris taip gąsdino, dabar žaidžia su vaizduote, dabar mes žinome, kad viskas baigėsi gerai. O tada tai buvo jausmai, autentiški. Užkišti, ištraukti ir pa(ap)kabinti. „Dabar žiūrėdama į šiuos, pirmą kartą po ketvirčio amžiaus į dienos šviesą ištrauktus, grumstais, dumblu, lipalu ir moliu aplipusius kartonus matau, kad būtent anuomet atsirėmiau į šviesų dugną, kuriame pilna gaivaus oro“, – anotacijoje rašo autorė. Pasirodo, perrašyti įmanoma ne tik rašytinę, muziejinio eksponavimo, kuravimo istoriją, bet ir asmeninę.

Todėl galerijos „Trivium“ autorės Aistės Kisarauskaitės sumanymas revizuoti dešimtmetį, kuris pakliuvo į nepalankų ekonominį ir kt. tarpą (nebuvo kas perka, o vėliau užsimiršo), atlieka ne tik labai svarbią ir šiuo atveju realią edukacinę (specialistams taip pat) funkciją, bet ir psichoterapinę – tai proga autorių savirefleksijai, kuri negali įvykti, kol kūriniai tūno pašiūrėse, garažuose, palėpėse ar pamiršti kokiuose nors fonduose.

Galerija „Trivium“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)

Lankymas susitarus iš anksto,  tel. 869358318

Paroda veikia iki liepos 4 d.