Pakeliui su ugnimi

Autobuse su Lietuvos keramikais atsidūriau visi neplanuotai, iš smalsumo, noro pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kur liepos 8 d. atsidarė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais. Ekspozicija padalinta į 8 skyrius-kambarius, kurių tematika paremta lietuviškomis sakmėmis, kas leido sugrupuoti autorius pagal vizualinę raišką ir atskleidžiant įvairius tematinius naratyvus, taip išvengiant chaoso ir sukuriant naujus, dažnai netikėtus tarpusavio ryšius tarp kūrinių. Kaip teigiama parodos anotacijoje, „formuojant šį rinkinį, galvota ne tik apie šiuolaikišką 1999–2022 m. sukurtų kūrinių įvairovės reprezentavimą, bet ir apie netikėtus skirtingų keramikos darbų sugretinimus“.

Sakmės atrinktos iš pasaulio kūrimo, arba etimologinių, sakmių leidinio „Kaip atsirado žemė“ (Vilnius: Vaga, 1986) ir senųjų tikėjimų, arba mitologinių sakmių knygos „Sužeistas vėjas“ (Vilnius: Vyturys, 1987). Abu šiuos rinkinius sudarė Norbertas Vėlius (1938–1996).

Pagal rengėjų sumanymą, kambarių „pavadinimai metaforiškai įrėmina parodos siužetinę seką, pradedant ar baigiant anapusiniais požemio ir dangaus pasauliais. Kambariuose „Jūros žmonės“ ir „Žuvų giesmės“ tarsi stebimas fantastinis (povandeninis) pasaulis, keistų formų pavidalai, sustingusios ar nardančios žmogystos, pasakiškos moterų figūros. Žemės padarai, miško augmenija, žemiškos žmogaus patirtys ir tikėjimo klausimai atsispindi ekspozicinėse erdvėse „Akmenys auga“ ir „Žmogaus dalia“, „Medžių kalba“ ir „Liūdintys beržai“. Gamtos reiškiniai ir dangaus karalija, egzistenciniai žmogiškosios būties klausimai pabrėžiami ekspozicijos dalyse „Vaivorykštė“ ir „Žmogaus žvaigždė“.

Turiu prisipažinti, kad nesu nuodugniai susipažinusi su šiuolaikinės keramikos technologijų naujovėmis, su slinktimis ir tendencijomis, dar menkiau žinau ne Lietuvos keramikos meno lauką, bet žiūrinėdama ekspoziciją visai netikėtai sau supratau, jog nemažai lietuviškų naujienų ar įdomių autorių akies krašteliu jau kurį laiką teko stebėti. Vienos tokių – jaunos menininkės Mingailė Mikelėnaitė ir Monika Gedrimaitė. Pastarosios personalinėje parodoje galerijoje „Arka“ apsilankyti neteko, tačiau performatyvaus lipdymo dokumentaciją „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“ (2020) mačiau ne kartą. Mingailės Mikelėnaitės eksperimentus su augalinėmis medžiagomis irgi pamenu dar nuo jos magistro studijų, baigiamojo darbo „Entropy I“ Vilniaus dailės akademijoje (2017). Vis dėlto šioje parodoje eksponuojamas Mikelėnaitės „Virsmas“ (akmens masė, anagamos degimas, 2020) parodoje atrodo kiek vienišas, atplėštas nuo kitų autorės kūrinių konteksto, kaip būna vieniši koralų gabalėliai ar kriauklės, parvežtos iš tolimų šalių. Šią vienos korio akutės diagnozę galima taikyti ne tik šiam parodos eksponatui. Taip nutiko ir Dariui Janušoniui, kurio parodos nuolat pelno publikos (ir mano) simpatijas. Šį kartą jo „Skraidantis kilimas“ (akmens masė, angobas, porcelianas, glazūra, industrinė akmens masės plytelė, metalas, 2020) vienas sunkiai pakelia žiūrovą skristi, gal jam trūksta visos menininko mėnulių, varnų, senų mokyklinių lentų ir graikų dievų komandos? Kuriamas šiuolaikines įvairiaformes, koliažiškas ir daugiatemes sistemas kartais pragaištinga redukuoti į vieną objektą, kuris atrodo kaip puodelis be servizo: nors labai gražus, iš jo rankenėlės sunku įsivaizduoti, kaip atrodė arbatinukas ar cukrinė, sunku jausti visą prabangos švytėjimą, o šiuolaikiniame mene – patirti, kokia autoriaus ieškojimų amplitudė, meninių interesų laukas.

Puikiai suprantu tą keramikos ar keramikų norą išsiveržti iš technologijos gniaužtų, tolti nuo funkcinio objekto, kurti šiuolaikinius projektus, kartu išnaudojant šios archajinės medžiagos privalumus. Tad grįžtant prie puodelių ir rankenėlių kyla klausimas, kas gi šiais laikais išdrįstų eksponuoti atvirai funkcinį objektą – tiesiog puodelį?

Tai išdrįso Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, o jos „Porceliano vizija“ (2018) jau buvo apdovanota keramikos bienalėje 2015 m. antrąja premija. Šie puodeliai, žinoma, nėra visiškai funkciniai ar tiesiog puodeliai, nors tokiais apsimeta, jie – porceliano istorijos ir dramos pasakotojai. Ne gamybos paslapčių istorijos, ne gimimo, kilmės, tėvų-kūrėjų istorijos, bet gyvenimo. To, kas nutinka indams, kai jie išleidžiami iš fabriko dirbti savo kasdienio darbo – patiekti mūsų maistą, kavą ar arbatą, saugoti cukrų, priglobti gėles. Labanauskaitės-Steponavičės porcelianas iškelia tai, ką matome Otaro Joselianio filme „Mėnulio favoritai“ („Les favoris de la lune“, 1984) – su kiekvienu persikraustymu, kiekvienu nauju savininku dūžta prabangaus servizo dalys, skyla, trupa krašteliai, eižėja glazūra. Šios menininkės puodeliai išaukština indo kelionę per laiką.

Parodoje yra ir daugiau „funkcinės“ (prašome neįsižeisti, žodis yra kabutėse) formos kūrinių, paprastai tariant, mums įprastų vazų ar lėkščių, nors šis „paprastumas“ taip pat apgaulingas ir toli gražu ne banalus. Vazos, lėkštės šiuo atveju reikalauja minimalaus žiūrovo dėmesio savo formai ir leidžia menininkui imtis paviršiaus, atskleisti glazūros grožį, plėtoti siužetus ar šiuolaikines koncepcijas, kaip tai daro Rokas Dovydėnas, bet apie jo kūrinius gal vėliau. Apgaulingai paprastos, nors nepaprastai elegantiškos yra kristalo glazūra dengtos Algimanto Patamsio vazos „Lacerta, Kasiopėja“ (akmens masė, porcelianas, kristalinė glazūra, 2016) ir Jolantos Okulič-Kazarinaitės „Vaza“ (molis, glazūra, 2000), o Valdo Pukevičiaus lėkštės tiesiog virtusios paveikslo drobe glazūrų tapybai („Tête-à-tête“, baltas molis, glazūra, 2021). Prie apsimetančių tiesiog vazelėmis priskirtina ir Onos Petkevičiūtės „Šimtas viena nužydėjusi aguona“ (2013) – vienas tų kūrinių, kurių patrauklumą sunku verbalizuoti, o gal ir neverta, kaip norisi palikti neverbalizuotas žydinčias pievas ar svyrančius kekėmis serbentus, o aš šiame tekste ir nepretenduoju į keramikos meno kritiko poziciją, todėl galiu sau leisti likti be žado. Dar viena autorė – Aldona Keturakienė, jos „Sagę“ (kaulinis porcelianas, viršglazūriniai dažai, dekolės, 2009) mielai pasilaikysiu atmintyje, nors aš ją greičiau matau kaip vėrinį. Brutaliai sudaužytas kūrinys kyšančiomis sintetinėmis virvėmis kalba apie nematomus tinklus, reiškinius, suvertus ant viską atlaikančių virvių.

Džiugu, kad parodoje dalyvauja nemažai vyriausios kartos menininkų kūrinių, tarp jų ir neseniai šį pasaulį palikusio Juozo Adomonio „Koridos reliktas“ (molis, chromo glazūra, plyta, 2003), kuris, nežinant autoriaus, drąsiai galėtų būti priskirtas jaunesnės kartos kūrėjams. Gamtiška-gyvūniška, techniškai atlikta gal rago, o gal koralo forma puikiai draugauja su tokia pat techniškai nepriekaištinga (bent man taip atrodo) Agnės Šemberaitės vėžiagyvių žnyplių skulptūra („Raudonoji nemiga“, akmens masė, porcelianas, glazūra, angobas, 2021). Gamtiškų formų keramikai apskritai nestinga dėl pačios keramikos prigimties – ugnies (karščio) ir žemės (molio) sąveikos, kuri sukuria įvairias tvirtas struktūras: tiek porceliano trapumą, tiek dramatiškus glazūrų tekėjimo pėdsakus, tarsi ugnikalnių veiklos ar ilgametės erozijos sustabdytus procesus. Šį rūstų medžiagos grožį ypač atskleidžia anagamos keramika, kurios degimus ne vienus metus organizuoja Beatričė Kelerienė. Jos „Einu“ (akmens masė, anagamos degimas, 2021) atrodo lyg likęs dar nuo žemės formavimosi laikų. Tokios pat amžinos formos, nors augalinės, lyg tos šimtametės sekvojos, pjaunamos mūsų dabarties vystytojų nuosprendžiu, yra Rimos Leipuvienės struktūros, pavadintos „Girioje“ (šamotas, pelenų glazūra, 2018).

Dar vienos iš vyriausios kartos menininkių Lidos Kuzmienės nuostabusis gėlynas („Ugnies lelijos“, šamotas, terra sigillata, anagamos degimas, 2014) visai kitoks, lelijų eilės pedantiškai susodintos pagal vienodą schemą, jos jau ne iš tradicinio lietuviško darželio, kur visada yra vietos augalų improvizacijai, greičiau tai – dabarties mokslinio tyrimo instituto sklypas. Tačiau keramika (ir menininkai), kaip pati gamta, nuolat demonstruoja stichiškumo galią – degant kūrinį, karštis nulenkė gėlių galvas suformuodamas amžinybėje sustingusią vėjo bangą.

Tokia paroda negali apsieiti be visai priešingos kūrinių grupės, apie kurią norisi pasakyti, tiksliau, paklausti, kaip klausia vaikai parodose: „O kaip čia padaryta?“

Kadangi šiuolaikine keramika domiuosi itin fragmentiškai, o šioje kelionėje atsidūriau atsitiktinai, tai taip ir darau: klausiu, nes kaip daugiau sužinoti, kokiu būdu sukurtas ryškiaspalvis aksomiškai matinis Eglės Einikytės-Narkevičienės „Bangos“ (ir anksčiau parodose matytų jos kūrinių) paviršius.

„Akmens masė ir pigmentai“, – paaiškina autorė. Tiesa, skrupulingas asmeninio stiliaus, paremto efektingu technologiniu triuku ir giminingomis skulptūrų formomis, laikymasis kenkia menininkei, todėl (nors čia neeksponuojamos) anagamos keramikos atsiradimas jos kūryboje yra tikrai vertingas žingsnis, leidžiantis ateityje iš autorės tikėtis naujų efektingų atradimų, nekartojant nuolat to, kas pasiekta. Tai, kad neverta atkakliai įsikibus laikytis savo atrasto braižo, deja, būtų galima priminti ne vienam autoriui.

Mokslo ir technologijų atradimai visuomet viliojo tiek menininkus, tiek publiką, tad ir šioje keramikos parodoje lauki ir randi gluminančių savo atlikimu kūrinių, greičiausiai sukurtų panaudojant šiuolaikinių 3D spausdintuvų galimybes, kaip Remigijaus Sederevičiaus „Bučiai“ (porcelianas, ebonitiniai strypeliai, 2021), magiškai išryškinantys porceliano trapumą.

„Greičiausiai 3D spausdintuvu“, – atsakė į mano klausimą keramikai apie šiuos neįtikėtinu tikslumu sukurtus statinius iš smulkių porceliano juostelių, tad kol kas žinių apie atlikimą tiek. Prie stebėtino preciziškumo kūrinių reikėtų paminėti ir architektūrišką Egidijaus Radvensko „Matomą paviršių III“ (akmens masė, glazūra, 2021).

Tačiau vis tiek labiausiai rūpi ne keramika, o šiuolaikinis menas, naudojantis keramiką. Vienas tokių autorių – jau minėtas Rokas Dovydėnas, kurio strėlėmis sušaudytus šlapio porceliano indus jau irgi buvau mačiusi. Tiksliau, buvau mačiusi videodokumentaciją, kuri eksponuojama parodoje greta tų pačių strėlės smūgio deformuotų porceliano indų. Menininko kūrybą mėgstu, o jo įkūnytus molyje Boleko ir Loleko indus esu tiesiog įsimylėjusi, vis laukiu, kada šis autorius sukurs ką nors dar nuostabesnio, t.y. perspjaus pats save. Čia eksponuojamas kūrinys „Medinė strėlė sutinka minkštąjį porcelianą“ (žiestas kaulinis porcelianas, videofilmas, 12 s ir 39 s, 2020) mano asmeninėje susižavėjimo lentelėje gal ir nepralenkia Boleko ir Loleko, mat šiuos šaunuolius net Robinui Hudui sunku nurungti, tačiau yra visai netoli jų.

Taigi apsukusi ratą grįžtu ne tik prie Dovydėno, bet ir prie Monikos Gedrimaitės. Parodoje eksponuojamuose projektuose abu menininkai ieško būdų aktualizuoti bei konceptualizuoti keramiką, sutartinai pasukdami prie pirminio jos pavidalo – šlapio molio plastiškumo, kas idealiai tinka performatyviam veiksmui. Abu yra puikūs savitų, o kartu universalių, visiems pažįstamų istorijų pasakotojai: medžioklė, namo, aptvaro, sienos statymas (iš molio) yra mūsų protėvių išgyvenimui būtini veiksmai, seni kaip pati keramika.

Rengėjų siekis pristatyti svarbias dabarties keramikos meno slinktis – nuo dekoratyvaus indo idėjos iki skulptūrinių objektų, įtraukiančių konceptualiojo ir veiksmo meno formas, – išpildytas. Paroda efektinga, ekspozicija prabangi, tačiau po šiuo įvairaspalviu kiautu slypi dar viena paprastam žiūrovui gal ir nepastebima šiuolaikinė vertybė. Per ne vieną valandą trukusią kelionę pajutau gyva kūrybine energija susietą keramikų bendruomenę. Bendri degimai, simpoziumai, tokios parodos kaip ši natūraliai suburia. Gal todėl, atsisveikinusi su menininkais, jau namuose aptikau bate smulkiai dilgčiojantį pavydo trupinį. Ko galima pavydėti? Šilto bendravimo ir meistrystės.

Paroda „Sakmių kambariai“ veikia iki spalio 16 d.