Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų. 

Mobilioje jaunąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančioje galerijoje „The Rooster Gallery“ atsidarė naujausios Adomo Danusevičiaus kūrybos paroda tiesmuku pavadinimu „Penis Mushroom Series“. Gal toks pavadinimas ir nustebintų, jei tai būtų kito Lietuvos tapytojo personalinė paroda, tačiau vieno pirmųjų pradėjusių tyrinėti vyriškumo tematiką ir lig šiol nuosekliai dominuojančio šiame lauke menininko parodai toks serijos vardas ne tik pritinka, bet ir atrodo gana nuspėjamas. Vis dėlto plakatui pasirinkto kūrinio nuotrauka sukelia nuostabą – linksmai nusiteikęs molinis grybas-falas konstatuoja, jog aštuntojoje personalinėje Adomo Danusevičiaus parodoje išvysime... Keramiką?

Viena atrodo iškart aišku – menininką dominanti tematika išlieka nepakitusi. Danusevičius toliau analizuoja lytiškumo konstruktus ir reflektuoja queer tapatybės santykį su visuomene. Tačiau šį kartą jis tai atlieka kitu rakursu ne tik kalbant apie kūrybinę mediją, formą, bet ir apie patį vyriškumą. Pradėjus nuo hegemoninio vyriškumo kaip kamufliažinės maskuotės pereinama prie subordinuoto vyriškumo ir kempo estetikos (camp siekia perkoduoti socialinius konstruktus, kurių kultūrinė galia ir įtaka trukdo juos demontuoti ar ignoruoti; atsiskleidžia per išgalvojimus, stilizavimą, teatralizavimą, ironiją, žaismingumą ar hiperbolizavimą), o ši esti viena iš homoseksualių vyrų raiškos alternatyvų.

Parodos atidarymas: sausio 31 d. 18 val.

 „Penis Mushroom Series“ – aštuntoji personalinė Adomo Danusevičiaus paroda. Joje eksponuojami per paskutiniuosius porą metų nutapyti paveikslai ir skulptūriniai objektai. Nuo pat pirmosios individualios parodos 2008-aisiais tapytojas stebina kūrybos nuoseklumu. Vienas pirmųjų ėmęsis tyrinėti Lietuvos dailėje retą vyriškumo temą, menininkas kaskart atranda vis naujų jos aspektų.

Naujausiuose darbuose menininkas ypatingą dėmesį skiria kempo (camp) fenomenui, aukštinančiam stilizaciją, perteklių, manieringumą. Adomas Danusevičius pasitelkia kempo raišką dekonstruoti kultūroje įsigalėjusiems vyriškumo vaizdiniams, atskleisti jų dirbtinumą. Pasitelkdamas nuorodas į žymius meno kūrinius, populiariosios kultūros reiškinius ir joje cirkuliuojančius stereotipinius atvaizdus, menininkas nagrinėja, kaip konstruojama, kuriama, suvaidinama lytinė tapatybė, kokie jos santykiai su vizualine kultūra. Suabejojama visuomenėje dominuojančia tradicine „tikro“ vyro samprata, atsiranda vietos ir įvairioms galimoms nenorminėms lytiškumo variacijoms, marginalinėms lytinėms tapatybėms, nurodoma į LGBT ir queer bendruomenių kultūrą ir istoriją. Pažįstantieji A. Danusevičiaus kūrybą pastebės ir pakitusią tapybinę raišką, atsiradusius dinamiškus, kone gestiškus potėpius, reformuotą koloritą. Šie pokyčiai žymi kintantį menininko santykį su tapyba. Ji vis dažniau tampa ne tik reprezentacijos įrankiu, bet ir yra konceptualizuojama kaip medija – ne tik vaizduoja kempą, bet ir pati tampa jo pavyzdžiu.

Dailininko susidomėjimą skirtingų raiškos priemonių medžiagiškumu bei jų sąveika liudija ir paveikslus papildanti skulptūrinių keramikos objektų serija. Čia vaizduojami įvairūs grybai, savo egzotiškais pavidalais primenantys gėlių žiedus, gyvių čiuptuvus, falus. Šios dekoratyvios, įmantrios formos pratęsia kempo estetikos liniją. Kartu užuominomis ir dviprasmiškomis asociacijomis ironizuojama visuomenėje nusistovėjusi vyriškumo samprata ir jos simbolika, teigiamas seksualumo fluidiškumas, neapibrėžtumas. Taigi objektuose – kaip ir visoje A. Danusevičiaus kūryboje – dera ir lyčių teorijos įžvalgos, ir politiniai, konfrontaciniai siekiai, ir asmeninės istorijos, o polinkį provokuoti keičia intymi, kameriška nuotaika, erotinės konotacijos.

Adomas Danusevičius (g. 1984) – jaunosios kartos tapytojas. 2009 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2012 m. studijuoja VDA meno doktorantūroje. Šiuo metu tęsia meno doktorantūros studijas mokslinėje stažuotėje Danijos Karališkojoje menų akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja parodose,  nuo 2008 m. surengė asmeninių parodų Lietuvoje, Danijoje, Vokietijoje.

Parodą aplankyti galima iki vasario 28 d.
Galerijos darbo laikas: antradieniais-penktadieniais 12-16 val.
Vizitą kitu pageidaujamu laiku reikėtų suderinti el. paštu: [email protected]

arba tel. +370 675 30087

Eidama į parodą tikėjausi, kad jau gerai žinomi menininkai ir ypač dailininkai parodys ką nors tokio, ko dar nebūsiu mačiusi anksčiau. Intriguoja ir pati parodos koncepcija, nes paprastai meninių tyrimų išklotinės (o aš tikiu, kad šiuolaikinio meno kontekste tokie tyrimai tiesiog būtini) lieka paslaptyje. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pristatomas tik galutinis kūrinio variantas arba tyrimų rezultatas, todėl paroda siūlo vertingą galimybę – pažinti šių menininkų kūrybinį procesą.

Vakarą prieš apžiūrint parodas keleivių prieplaukoje-kavinėje per televizorių stebėjome žiemos olimpiados atidarymą, kur kaip ir milijonai kitų žmonių sunerimom, ar snaigės nevirtimas penktu olimpiniu žiedu yra oriai nacijai skaudi klaida, ar paslaptingos reikšmės dizaino elementas. Eisenoje mojo sportininkai ir žinojau, kad parodų rūmuose laukia Adomo Danusevičiaus nutapyti atletai, realybė ėmė atrodyti surežisuota, o susidūrus su masinėmis scenomis beveik visada pasidaro įdomu, kaip jaučiasi pavienis žmogus.

Sausio 24 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda „Kamufliažinis vyriškumas“.

Parodoje eksponuojami naujausi dailininko darbai. Pavadinimas aiškiai pasako, kad autorių domina socialinės ir kultūrinės vyriškumo (de)konstrukcijos. Vyrų kūnai ir vyriškumo vaizdiniai retai sulaukia gilesnių tyrimų. Adomas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti queer tematikos ir estetikos darbus, sukeistindamas įprastus „vyrų pasaulio“ ritualus, kvestionuodamas patriarchalines galios struktūras ir normatyvinį seksualumą.