Pagrindinės idėjos – „Uniteksto“ – formuluotę supratau kaip ne ką kita, o kvietimą labiau atsižvelgti į pasąmonę. Nežinau, kiek tai įmanoma. Galbūt vietoj gidų turėtų darbuotis bienalės psichoanalitikai arba meditacijos treneriai. Jie turėtų tyliu maloniu balsu drąsinti įsijausti, nes jausti čia svarbiausia. Audriaus Janušonio keraminio ir ne tik lydinio pasaulis – instaliacija iš gal dvidešimties darbų – klampus kaip ant blakstienų minantis sapnas. Pavidalai liejasi tarpusavyje, virsta neaiškiai nusiteikusia minia. Judit Hettema tinklų kaugės ir apvilkti valčių kūnai gąsdina lyg nesuprastų minčių jovalas. Analitikai įspėja, kad ten tūno Gordijaus mazgai. Persipynusios nuodribos tikriausiai slepia ką nors gėdingo, pūvančio, o gal dar skaudančio. Jūratės Jarulytės tapyba aiškiai byloja apie kokią nors (emocinę) katastrofą, greičiausiai keli pagrindiniai laidai nutrūko ir nieko nebegalima sugrąžinti, gal tik gedėti, o jei gerai seksis – pasveikti. Violetos Laužonytės „Pelenų laiškai“, rodos, kaip tik ir yra tokio gedėjimo ritualo dalis: menininkė presuoja ir verčia „popieriaus lakštais“ sudegusius medžius. Tai, kas prarasta, pervirškinama į naują turinį. Aišku, kad čia šiek tiek dalyvauja ir sąmonė, nes pasąmonei turbūt labiau patiktų liulančios pelkės su savaiminėmis difuzijomis. Tačiau rituale vis dėlto karaliauja ne sąmonė.