Vido Poškaus ir Audriaus Janušonio personalinės parodos
Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.
Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį. Tai parodos minusas, bet dėmesį vis tiek kausto keistos nuogalių figūros, išnyrančios miške ar žydinčioje pievoje, kurias palaikiau Vytauto istorijos tęsiniu, tačiau, kaip paaiškino pats autorius, tai – Mėlynbarzdis iš Charles’o Perrault pasakos. Na, tebus Mėlynbarzdis ta keista ilgaplaukė figūra, primenanti hipį ar seną rokerį („Vytauto jaunystė II“, 2013), kartais vyro, kartais aiškiai moters su ilga vyriška barzda („Mėlynbarzdžio jaunystė“, 2013). Įvairių lyčių nuogalių Poškaus parodoje yra ir daugiau, atvirai išsiskėtusios, pasilenkusios moterys, vyrai be drabužių. Sakau „įvairių“, nes čia galime rasti ir belyčių būtybių arba tokių, kur du viename („Siamo moteris“). Barzdotos moters motyvas, Poškaus traktuojamas kaip Mėlynbarzdžio, kelia nerimą, kurį randame žiūrėdami Diane Arbus fotografijas ar matydami praėjusių amžių cirko afišas, reklamuojančias moters su barzda, žmogaus plaukuotu veidu ar Siamo dvynių pasirodymus. Šiuo aspektu tapytoją norisi lyginti su Adomu Danusevičiumi, taip pat kultivuojančiu atsainoką tapyseną, teigiančią hedonizmą ir tiriančią vyriškumo, lyties sąvokas, tačiau pastarojo queer estetika suteikia aiškią kryptį, o Poškus žingsniuoja paribiais, leidžiančiais sugalvoti daugybę versijų, artėjančių prie Davido Lyncho ar tolstančių iki brolių Grimmų.
Dar viena nerimo pilna tema, tiesa, eksponuota pramaišiui su kitais kūriniais, nesilaikant jokio nuoseklaus grupavimo ekspozicijoje, yra Ukrainos karo, politinės agresijos atspindys, praeityje, tolimame sovietmečio prisiminimų taške, susitinkantis su partinių posėdžių, minios motyvu („Karšti plojimai“, 2016). Vienodo išrikiavimo, eilės, monotoniško ritmo metodą Poškus naudoja nesibodėdamas – čia ir vienodi miško medžių kamienai, ir jau minėti kostiumuoti funkcionieriai, ir klūpintieji su gimnastų triko, o galiausiai – belyčiai žmonės, suklupdyti keliomis vienodomis eilėmis, laukiantys sušaudymo. Maidano laikais pradėti kūriniai (serija „ATO“, 2014) buvo reakcija į intensyvaus Ukrainos karo laikotarpį, kai visi tupėjo prilipę prie ekranų, bejėgiškai stebėdami siaubingus įvykius. Šis bejėgiškumas ir sukėlė autoriui norą kaip nors išreikšti susikaupusias emocijas. Tapyba tam puikiai tinka.
Šiame cikle įdomu ir visai kas kita – juodomis medžiagos kaukėmis uždengti veidai ar nurengtos, parklupdytos sušaudymo aukos. Vėl nuogumas, kaip galios ar bejėgiškumo forma, slepiant ar atidengiant savo tikrąją tapatybę. Vėl sąlytis su smurtu, tiek seksualinių žaidimų galima dalimi, tiek pačia baisiausia smurto forma – politinių represijų ir žudymo. Kaip išdidžiai stovi medžiotojas su nužudyto (nurengto) gyvūno kailiu!
Palyginti nedidelę vyro figūrą monstro / laukinio veidu („Marmaliuojantis nepažįstamasis“, 2013), išryškėjusią tarp juodo miško medžių, vėl norisi lyginti su Danusevičiaus kūriniais, tiksliau, cituoti Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės interviu su juo, kur kalbama apie paveikslų seriją „Geležinio Džono beieškant“: „Pats ciklas sukurtas per asmeninius išgyvenimus, apie paties kismą iš berniuko į paauglį ir vyrą. Net buvau radęs motyvą, kaip grupė vyrų keliauja į neįžengiamą girią, iš kurios niekas negrįžta. Toji giria – tai pasąmonės metafora. Vaikystėje bijodavau didelių vandens sūkurių, ir šį sūkurio vaizdinį, perskaitęs knygą, ėmiau tapatinti su paslaptinga gelme, kurioje slypi atsakymai, susiję su pirmapradžiu vyriškumu.“ (Apie tapsmą mažuma, 7 meno dienos, nr. 1008, 2012-11-09). Toji Mėlynbarzdžio barzda, Poškaus įtaisyta ant nuogalių veidų, ir žymi išorinį ryškiausiai matomą skirtumą tarp berniuko ir vyro.
Tiesa, tapsmas moterimi, jos individualumo suvokimo procesas dažnai siejamas su lygiai tokiomis pat metaforomis: „Eik greičiau į girią, eik! Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada neatsitiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės. Eik greičiau į girią, eik!“ (Clarissa Pinkola Estes, 1970). Dvilypumo ženklu pažymėtos figūros ir eina savo pasąmonės ieškojimų keliais, bet šie nuogaliai nėra tokie vieniši, jie turi artimųjų ne tik kaip pasakų archetipai, ne tik meno istorijoje, toje, senojoje, mėgstamoje Vido Poškaus. Tarp medžių, pievoje, laukinės gamtos supamos ar saugomos figūros primena kitus laukinius, tarkim, Salomé (Wolfgang Cilarz, g. 1954) su jo plaukikais tarp vandens lelijų „In the Water Lily Pond“ (1982). Tas pats brutalokas erotiškumas, kūniškumas, tik čia, Lietuvoje, gerokai daugiau tamsos, mažiau spalvinio šėlsmo.
Žinoma, šioje chaotiškoje, aistringo potėpio tapyboje galima rasti ir visai kitų siužetinių linijų, bet vadinamasis Mėlynbarzdis vilioja savo neaiškumu, ir Poškaus tapybos žavesys yra būtent tas negrynumas, puikių paribinių jausenų atskleidimas, jų neįvardinant, paliekant tarsi besiformuojančiose būsenose, nors kai kurie ankstesni kūriniai, eksponuojami parodoje, išduoda jį gebant būti kruopštesnį ir arčiau tvarkingos realistinės formos. Mėlynbarzdis intriguoja, kelia nerimą, traukia, leidžia interpretuoti ar laukti istorijos tęsinių. Nesvarbu, kuo jis persirengs – didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, šventuoju kankiniu ar angelu. Ne, aš tikrai neįsivaizduoju, ką Poškus dar sugalvos. Ir tai puiku.
***
„Jaunųjų menas!“ – šūkteli pagyvenusi moteris Audriaus Janušonio parodoje „Kelionė aplink savo kambarį“. Tenka jai priminti, kad šis menininkas gimęs 1968 m., tačiau paroda iš tiesų kalba visai priešingai, kūrybiniai principai artimesni dešimtmečiu jaunesnei kartai atstovaujantiems, tarkim Nerijui Erminui, Žilvinui Landsbergui.
Jau ne vieni metai Audriaus Janušonio keramines fantazijas galima pamatyti Pamėnkalnio galerijoje. Tada, prieš metus ar porą, eidama pro šalį, užtikau autorių, dar eksponuojantį kūrinius. Išsamus pokalbis, atrodė, taps tekstu, bet nežinia kodėl juo nepavirto arba tiksliau, materializavosi tik dabar. Tada jis nužymėjo keletą pagrindinių krypčių, paaiškino kai kurių motyvų kilmę. Audriaus Janušonio aruodai kilę iš dailės mokyklos, kur menininkas dėsto. Nuobodieji natiurmortai su paukščių iškamšomis transformuojasi į keramines varnas, kitus sparnuočius, nuolat pasirodančias įvairiomis formomis parodose. Iš dailės mokyklos rekvizito sandėliukų į mus spokso ir gipsinės (dabar jau aitraus kobalto spalvos keraminės) Homero galvos, naudojamos akademiniam piešimui. Tačiau Janušonio kūryboje yra ir ne tik tas akivaizdusis dailės edukacijos labirintų atspindys, kas esate buvę bent kartą meno mokyklos klasėje, puikiai prisiminsite dažais aptaškytas, nubrūžintais šonais tumbas – postamentus, daugybę metų paaugliško aktyvumo ištvėrusius grindų, piešimo lentų, kitus paviršius. Visa tai keliauja tiesiai į menininko kūrybą.
Vis dėlto, kad ir kokiais įrankiais kurtų, Janušonio parodos veikia kaip ta raganos trobelė iš sausainių. Vienas, kitas meduolis, t.y. figūrėlė, ir tu jau pakliuvai, jei ne pas Mėlynbarzdį (jį siūlo Poškus), tai į triušo urvą, į kurį įkrito Alisa. Nes triušis, žiūrintis į poliruoto metalo cilindrą, čia ir yra pagrindinis personažas.
„Minėtas darbas atspausdintas ant parodos viršelio – kiškis somnabuliškai, iš labai arti žiūri į veidrodinį cilindrą. Cilindrinis veidrodis – patogi optika norint plačiau pažvelgti į save ir aplinką: nors objektai deformuojasi, keistai susiaurėja, akiplotis gerokai prasiplečia. Minimaliai judant galima labai daug patirti“, – sakoma parodos anotacijoje.
Man norėtųsi bent paskubomis nužymėti dar kelis aspektus. Be aiškios dailės mokyklos įtakos, jam būdingas vintažiškumas. Zuikis, žiūrintis į atspindį, primena ne taip seniai Nacionalinėje dailės galerijoje Jurgio Baltrušaičio piešinių parodoje eksponuotus kūrinius, kurių vaizdą galima pamatyti tik cilindro atspindyje. Lewiso Carrollo knyga „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ pasirodė 1865 m., o „Alisa Veidrodžio karalystėje“ – 1872-aisiais, abi su Johno Tennielio iliustracijomis, tapusiomis klasika. Senųjų graviūrų stilius, ir dabar išlendantis ikoniniais fragmentais reklamose, tokiais kaip kryptį rodanti ranka, kyšo ir iš Janušonio kūrybos, kaip jaukios juokingos citatos (didžiulis sudužęs mėnulis), bet jos vėl nejučia kreipia prie nonsenso metodu paremtos vaikų literatūros, šį kartą – Merės Popins istorijų, kur vieną vakarą vaikai ir ji pati šoka su žvaigždynais, bet kai berniukas Maiklas apkabina mėnulį, tas netikėtai sumažėja ir susprogsta. Tas vintažiškumas užkoduotas net pavadinime, juo pasirinkta Xavier de Maistre 1794 m. parašytos knygos pavadinimas „Kelionė aplink savo kambarį“, kurią autorius rašė įkalintas namuose. „Tai autobiografinis pasakojimas – didžiųjų kelionių naratyvo parodija. Herojus keliauja po savo kambarį tiesiogine prasme, bet, kaip tikras keliautojas ir naujų žemių atradėjas, su didele nuostaba aprašo krėslus, stalus, sofas, sienų apmušalus, graviūras, tarsi viską matytų pirmąjį kartą“, – rašoma parodos pristatyme.
Kaip ir žymiojo matematiko pasakose, Janušonis pirmiausia žaidžia ne tik veidrodžiais, jų galimybe sudvejinti, pastatydamas ne vieną, o du Homerus, bet ir dydžiais – maži tampa dideliais ir atvirkščiai. Figūra, labai panaši į Laisvės statulą, atrodo nedidelė palyginti su gerokai masyvesne varlės skulptūra, o toji dar ir akis turi nugaros viduryje, mažytė karvė guli greta jau minėtos už ją didesnės rankos, rodančios pirštu į dangų, mamutas atrodytų mamutiškai stambokas, jei nestovėtų ant stiklinių šampano butelių, ant kreivų medinių kojyčių nutūpęs nedidutis naikintuvas (keraminis irgi), grybai kiek didesni už natūralius, o masyviausia turbūt – natūralaus dydžio žalia glazūra dengta skalbinių lyginimo lenta. Paradokso metodas nepaleidžia ir ant sienų kabančių piešinių, kur stypso susivėlęs sniego žmogus, o kalnų grandinės akyse transformuojasi į skrybėles. „Topologija“, – vienu žodžiu šią parodą apibūdina menininkė Jurga Barilaitė.
Turiu pripažinti, kad, kelionei taip įsisukus, man, kaip ir Alisai, sunku surasti tą stebuklingą būdą grįžti. Į įprastų dydžių ir nepamišusių skrybėlininkų pasaulį. Bet štai ateina policininkas dead line’as ir nukerta tekstą, dar į mane spokso begalvė Janušonio nulipdyta figūra, bet tenka dumti lauk, dumti, kad galėčiau jį išsiųsti. Na ir kas, kad neparašiau radikalių, netikėtų, nežmoniškai protingų išvadų, už tai saugiai grįžau namo, į savo kambarį, iš kurio, kaip sako Janušonis, ir nebuvau išėjusi.
Vido Poškaus paroda vyko iki balandžio 22 d.
Audriaus Janušonio paroda vyksta iki balandžio 29 d.
Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)