„Ar žinai, kur esi?“ – pasiteirauja apsauginis, įleisdamas į gėjų naktinį klubą. Kad nebūtų nereikalingų dramų, kad neištiktų šokas pamačius flirtuojančius tos pačios lyties asmenis. Tas pats klausimas – „Ar žinai, kur esi?“ – nenormatyvaus seksualumo žmones lydi visur kitur, išskyrus specialiai jiems sukurtas erdves. Visas komplektas temų ir emocijų neretai būna užspausta, kad kas antrame žingsnyje negrėstų konfliktiškos situacijos, nors jų išraiška gali būti tik smelkiantis žvilgsnis. Kieno nors migloti nusistatymai gali pakenkti. Kas to norėtų? Ką tai primena?

 

Man tai sovietmetį, kai vieni sekė ir įtarinėjo, kiti stengėsi kalbėti netiksliai, galiausiai susipainiojo, kuris yra kuris, nes vienas kitą imitavo, o po to paaiškėjo, kad ir patys save persekiojo. O visko iš eilės net istorikams nepavyksta išnarplioti, nes beveik visiems teko įgyti po kelias asmenybes, kurios vieną kitą dangstė, painiojo ir demaskuodavo. Nepriklausomybė suteikė sparnuoto džiaugsmo, kad galėsim niekuo nebeapsimetinėti. Bet vėliau išaiškėjo, kad tai taikoma ne visiems ir ne visai. Tos pačios schemos toliau galioja naujiesiems kitiems. Viešajame smerktinumo diskurse „buržuazines atgyvenas“ pakeitė „iškrypimo propagavimas“.

 

Nida Vasiliauskaitė parodos kataloge straipsniu „Kodėl homoseksualumą būtina „demonstruoti“

Adomas Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, kurio kūryba jau kurį laiką Lietuvos meniniame kontekste užima specifinę vietą. Ji susijusi su lyčių studijomis, queer estetika ir netgi per ganėtinai trumpą laiką prisidėjo prie šių diskursų Lietuvoje paskatinimo. Nepaisant to, Lietuvoje menininkas dar nėra surengęs išsamios parodos. Neseniai baigėsi galerijoje „Larm“ Kopenhagoje surengta pirmoji personalinė tapytojo paroda „Karminas“. Tokia proga puikiai tinka pasikalbėti apie seniai pradėtą vystyti ir vis naujomis idėjomis pasipildančią karmino temą, hedonizmą ir vyriškumą pagal Robertą Bly ir Gilles’į Deleuze’ą.