Raguoliai ir poros

„Vien tas faktas, kad tapyba grįžta (ar įsprūdo) į ŠMC (ne LDS prievolės būdu), jau vertas aptarimo.“ (Iš privataus pokalbio apie „Jaunojo tapytojo prizą“)

Tad nuo to ir pradėkime. Projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ lyg tas Amžinas žydas – įvykdęs piligriminę kelionę ir praėjęs pačiomis prestižiškiausiomis parodinėmis erdvėmis – Pamėnkalnio galerija (manau, tai viena labiausiai vertinamų Lietuvos dailininkų sąjungos galerijų), „Titaniku“ (Vilniaus dailės akademijos ir ploto aspektu tai jau yra šis tas) galop apsistojo ten, kur krypsta visų bent šiokias tokias ambicijas puoselėjančių menininkų žvilgsniai ir širdys – į patį Vilniaus Šiuolaikinio meno centrą!

 

Norėčiau pabūti tuo nelabuoju, kuris euforijos metu perlieja šaltu šaltu vandeniu ir priminti: „Nėra ko džiaugtis, gerbiamieji, liko dar „Vartai“ (kuo tikriausias komerciškai orientuoto šiuolaikinio meno bastionas) ir „Litexpo“ arba Nacionalinė dailės galerija (įstaigos, verčiančios apstulbti jeigu ne savo „respublikiniu“ statusu, tai bent impozantiškais masteliais ir ultramodernia architektūra). Arba galima sudėlioti akcentus ir truputėlį kitaip, klausiant ar, pavyzdžiui – „Vyno dienos“ ŠMC suteikia ypatingesnį statusą šiuolaikiniam menui, ar vynui? Turbūt ir vienam, ir kitam.

 

Tad ir jaunųjų tapytojų pasirodymas Šiuolaikinio meno centre sustiprina jų pačių pozicijas (bent jau suteikdamas galimybę papildyti savo ilgesnę arba trumpesnę kūrybinę biografiją ne tokiu jau ir antraeiliu įrašu), bet ir apie ŠMC kalbant galbūt ateityje bus prisimenama, jog būtent čia sušmėžavo, tarkim, kokia nors Mykolė Ganusauskaitė ar Rodionas Petrovas.

 

O šiaip vieta ir dislokacija „Jaunojo tapytojo prizo“ projekte yra svarbus, bet tikrai ne esminis dalykas. Kaip ir antraeilis dalykas yra „žvakės prie durų, rimta komisija, raudonasis vynas ir Alina Orlova“ (pacitavau vieno iš organizatorių – Vilmanto Marcinkevičiaus mintis iš pokalbio apie konkurso misiją bei vizijas, kuriomis lyg ir bandyta pasakyti, kad tai yra gana svarbu). Kur kas svarbiau yra galimybė pelnyti raguolį – tai yra patekti į patį dėmesio viduriuką mūsų vargano ir skurdaus (reikšmingų įvykių prasme) kultūrinio gyvenimo rutinoje.

 

O tas dėmesys pelnomas keliais būdais. Visų pirma, neabejotinai neblogai surežisuota visa ta viešųjų ryšių kampanija. Tai, kad apie kokį nors tapytoją kalba (ir ne tik kalba, bet jį dar ir komentuoja – ir ne bet kas, o tie viską žinantys anoniminiai komentatoriai) internetinių dienraščių lyderiai (tokie kaip delfis) arba virtualių „kultūrkių“ rykliai (turiu omenyje artnews.lt) – jau vien tai turėtų glostyti jaunųjų tapytojų širdis. Gal ne visų jaunųjų tapytojų, tik finalininkų, kurių pavardės buvo linksniuojamos, darbai aptarinėjami ar vangiai komentuojami viešojoje erdvėje. Gal ir ne visų finalininkų, o tik tų, kurie yra pakankamai brandūs bent jau žinoti, jog nesvarbu, kaip ir kodėl mini, svarbiau, kad atkreipė dėmesį. Štai kad ir 2010-ųjų laimėtoja Jolanta Kyzikaitė. Neatskleisiu jokios paslapties – kuluaruose buvo labai smarkiai, švelniai tariant, abejojama jos „vertumu“ būti nominuotai. Na ir kas iš to? Nagi nieko, tiksliau – dar geriau. Antrinių diskusijų ir murmėjimų (žinoma, ir ne tik jų) sukelta banga plukdo šią tapytoją po platesnius meno vandenis.

 

Kita vertus, eilinį kartą pabūsiu nenaudėliu ir pasamprotausiu, kad „Jaunojo tapytojo prizas“, kaip ir anksčiau egzistavusios „Bitės meno erdvės“, daugiausia dividendų iš tiesų krauna pačiam šių sumanymų generatoriui ir realizuotojui – minėtajam V. Marcinkevičiui. Net nelabai svarbu – kas dalyvaus, kas laimės ir kas bus tiesiog šiaip sau pastebėtas. Esminiai laurai dygsta ant organizatoriaus galvos. Antai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Viennafair“, kurioje buvo pristatyti jaunieji prizininkai, kaip lygus tarp lygių, kaip jaunas tarp jaunų dalyvavo ir V. Marcinkevičius. Bet kitaip ir būti negali – žmogus, ką nors duodantis, ką nors turi ir gauti. Natūralu. Juolab kad, kaip drįsčiau atkreipti dėmesį, lyginant su kai kurių beveik keliais dešimtmečiais jaunesnių kolegų kūryba, V. Marcinkevičiaus tapyba tiek savo plastika, tiek konceptualumu yra neabejotinai ir akivaizdžiai jaunesnė.

 

Bet čia jau nukrypimas į šalį. Iš tiesų, „Jaunojo tapytojo prizo“ atveju daugiausiai laimi patys tapytojai. Svarbiausia tai, kad toks renginys yra, kad jis vyksta ir jam (organizatorių, be V. Marcinkevičiaus – dar ir Julijos Petkevičienės dėka) skiriama pakankamai daug dėmesio.

 

Kaip svarbiausia yra ir tai, jog šiame renginyje žiūrovui suteikiama galimybė susipažinti su naujausiomis, gaiviausiomis tendencijomis ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos tapyboje. Tai esminis šio projekto nuopelnas. Gal ir neverta analizuoti, kuo lietuviška tapybos samprata skiriasi nuo kitų Baltijos kaimynių. Apie tai šnekėta ne kartą, 2013 metais niekas nepasikeitė. Lietuviai ir toliau, net manipuliuodami fotografija kaip pagrindu potėpio dėjimui, toliau veikia pasąmonę ir kaulų čiulpus įsigėrusia ekspresyvia, ekspresionistine tapybos samprata. Būtent tokie yra ir šio finalo lietuviai lyderiai mano simpatijų aspektu – Kristina Ališauskaitė, M. Ganusauskaitė, Darius Jaruševičius, R. Petrovas. Na, pirmoji ir paskutinis vis dėlto tiek plonina dažo sluoksnį, tiek elegantiškiau bando tepti pačiais šeriais, o viduriniųjų pora drebia, lieja ir laisto dažus nesvarstydami. Kartais, kai esi sudirgęs ir nori ko nors aštriau, tai labai padeda. Lygiai taip transą sukelia ir agresyvesnė muzika. Lietuviškoje kolekcijoje viską būčiau atidavęs už D. Jaruševičiaus kilimą. Beje, jo naudai suveikė ir sterilusis kaimyninių baltų kontekstas.

 

Su fotorealistiškais, intelektualiais bei ironiškais (iki absoliutaus nesupratimo) estais, taip pat ornamentiškai dekoratyviaisiais latviais (ak, tos mokyklos, jos niekaip nepaleidžia iš savo globėjiško glėbio! – dekoratyvi išlieka net ta žemės krūvelė Klāvo Lorio ritinio papėdėje) taip pat viskas yra gerai. T.y. – kaip visada. Nors man, tiesą sakant, nugalėtojo prizą – tuos varganus eurus ir pabuvimą atšiaurioje Norvegijoje – norėjosi teikti ne Zanei Tučai, o neformaliam jos porininkui (labai jau panašus, tik ne toks formaliai ir konceptualiai išskydęs) Ačiui Jakobsonui. Tas jo „NR.III“ – iš juodumos miglų trim ketvirčiais žvelgiantis richteriškai beikoniškas veidas – pasako daugiau nei kakemoniškas, pats dėl savęs, grynai formaliai egzistuojantis rūkelis (turiu omenyje verčiamą ar neverčiamą Stilness).

 

A. Jakobsonas atrodo kaip tikras Z. Tučos porininkas – abu juos vienija bent jau monochromo ir tapybinės kalbos konceptualizavimo uždaviniai bei tikslai. Tad (tik ne dalyviui) ir nėra didelio skirtumo, kas laimėjo pirmą, o kas žemesnę vietą. Šioje vietoje, žinoma, dar galima pakalbėti apie tapybos konceptualumo fantomą. Mūsų dienomis bet kuriai tradicinei meno rūšiai ir šakai atstovaujantys asmenys dažnai nori atrodyti konceptualūs. Tai ir konceptualizuoja – abstrakčiomis sąvokomis, koncepcijomis ir idėjomis aprenginėja nuogą tos menų karalienės – Tapybos kūną. „Jaunojo tapytojo prizo“ atveju tai kartais atrodo šiek tiek ir naiviai – antai, kaip tas minėtas D. Jaruševičiaus aliejiniais dažais aptapytas vilnonis kilimas (visa tai lygiai taip pat sėkmingai ir smagiai regėtųsi ant paprastos drobės – bet tiek jau to!). Kažkodėl skulptūrą konceptualizuoti norintys skulptoriai kuria trimačius objektus iš natūralios mėsos, grafikai didina estampų formatus ir naudoja daug lozungų, o tapytojai kurpia ilgus ir nuo vaizdo absoliučiai atsietus pavadinimus bei tapo ant „egzotiškų“ paviršių. Bet tai persergamas dalykas, panašiai kaip vaikiška kiaulytė ar vėjaraupiai... Pamatuotu ir pozityviu dalyku laikyčiau tekstinius autorių pasisakymus, komentuojančius jų kūrybines strategijas ir konkrečių kūrinių atsiradimo aplinkybes. Ko jau ko, bet racionalaus aiškinimo (ne to migloto: „Nežinau...“, „Tiesiog taip norėjau...“, „Kalba patys kūriniai...“) bent lietuviškoje tapyboje trūksta kaip kokios druskos.

 

O pradėjus kalbėti apie poras ir suradus laureatės porininką, automatiškai norisi ieškoti ir daugiau tapytojų porų. Tai nėra taip ir sudėtinga, nes visa Šiuolaikinio meno centro jaunosios tapybos salės ekspozicija yra sukonstruota būtent tokiu – poravimosi principu (tai, be abejo, ir architekto, ir, svarbiausia, atrankos komisijos darbo rezultatas). Antai Adomui Danusevičiui (tiksliau, ne jam, o jo neaiškios lyties atletams-akrobatėms) į parankę segasi to paties D. Jaruševičiaus naujieji triušiai, naujieji lokiai ir naujoji žirafa su visais kitais priedais. Ir vienur, ir kitur matome fizinio kūno, tikrosios mėsos, žmogiškos ir gyvūninės kilmės, materijos apoteozę. M. Ganusauskaitės peizažas kabinasi, segasi, tiesiog derlingai poruojasi su Paavo Käämbre laukais (taip ir pavadintais – „Laukai I“), o toji kuo tikriausia dangaus ir žemės, parko ir pievos, agrokultūros ir natūros sąjunga vizualizuojama išlaisvintų potėpių (lyg kokių šiaudų ar bambukų) ir nudrykusių nutekėjimų pavidalais. Arba Elo-Mai Mikelsaaros košmariško scenarijaus personažas savo įdėmiu žvilgsniu hipnotizuoja rankas į jį tiesiančią ir gundantią akių mirksniu ir vyzdžių blikais tamsoje švyturiškai šviečiančią R. Petrovo „Animą“. O kur dar į vieną neišraizgomą raizginį susipynę Kristinės Kvitkos brūkšneliai ir Mihkleio Maripuu susimuliuoti dažų pliūpsniai – jie vienas kitą papildo kaip tikros priešybės, kaip kuo natūraliausi iniai ir janiai.

 

Tad egzistencialiai dailėtyriniu aspektu šis masinis trijų Baltijos šalių tapytojų kūrinių „poravimasis“ tiesiog įrodo, kad bendram kultūriniam arealui priklausančioms tapybos mokykloms ir jaunajai generacijai yra būdingi panašūs ir giminingi tikslai ir potraukiai. Vėl paminėsiu tą nelemtą tapybinės kalbos konceptualizavimo poreikį ir kultūros archetipų apropriavimo (na gerai – pavadinkime tai paprastai – suasmeninimo ir užvaldymo) siekiamybę. Ir to konstatavimas, t.y. tapybinės būklės čia ir dabar įvardijimas, yra kitas svarbus ir reikšmingas „Jaunojo tapytojo prizo“ nuopelnas.

 

O žvelgiant kur kas paprasčiau, vienas šalia kito į poras besijungiantys tapytojai, besirungiantys dėl skanaus ir viliojančio raguolio – prizo (pastebėjimo, įvertinimo, naujų perspektyvų tariamo ar tikro atsiradimo) iš dalies primena kuo tikriausią televizinį šou, tą, kur paprastai taip pat poromis šokama, dainuojama, čiuožiama ar kitaip kvailiojama. Tokie pramoginiai renginiai (nesvarbu, kad ir įvilkti į akademinio konkurso togą), kaip jau yra susiklostę, egzistuoja ir yra vertingi patys dėl savęs, bet kartu suteikia daug intrigos žiūrovams bei satisfakcijos dalyviams. Tai ir yra didžiausias šio vyksmo raguolis, t.y. prizas.