Pasaulyje

Rokas Dovydėnas

Latvijos menininkių duetą Skuja Braden kalbina Rokas Dovydėnas

Pusės metų trukmės paroda, 59-oji Venecijos bienalė, užsidarys šį mėnesį. Pirmą kartą bienalių istorijoje pagrindinę parodą, „The Milk of Dreams“, kuravo moteris, Cecilia Alemani. „Auksiniu liūtu“ už geriausią kūrinį grupinėje parodoje apdovanota Simone Leigh, Sonia Boyce taip pat įvertinta už geriausią nacionalinį paviljoną.

Ignas Zalieckas

Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“

Vėlų spalio 11-osios vakarą „Bouffes du Nord“ teatre, Paryžiaus rudens festivalyje, parodytas portugalų režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo ir naujojo Avinjono teatro festivalio direktoriaus Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (2020). Jame įvairaus pobūdžio politiniai ginčai sklandžiai susijungia į vieną klausimą – kas šiandien yra fašizmas? Tokia perspektyva priimtina ne visiems, nes dalis prancūzų žiūrovų per paskutinę sceną paliko salę, rėkdami ant aktorių bei vieni ant kitų ir į sceną mėtydami suglamžytas programėles ar net batus. Tai tik įrodo, kad Rodrigueso ir kūrybinės grupės sukurtas socialinis atspindys tapo nepakeliamai ryškus.

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.

Martyna Jurkevičiūtė

Apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodą „Supantys pasauliai“ Dalidžo (Dulwich) paveikslų galerijoje Londone

Britų dienraščiai mėgsta sudarinėti TOP dešimtukus bene viskam. Šie, nors ir komerciniai, – visuomet įdomūs ieškant dar nelankytų parodų. Gera ir keista čia rasti ir iki skausmo pažįstamus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tarytum iš tamsių Lietuvos girių nusileidusius karalius, delnuose laikančius saulės miestą. Po parodos atidarymo Čiurlionis įsirašo trečioje dešimtuko vietoje.

Martyna Jurkevičiūtė

Carolee Schneemann paroda „Kūno politika“ Barbikano meno centre Londone

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Apie vieną šios vasaros diskusiją

Vasarą, kai stoja vadinamasis „agurkų sezonas“, medijos mėgsta skandalus. Šiemet vienas toks liepą kilo Lenkijoje, kai Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“.

Jelena Škulis

Paroda „Magdalena Abakanowicz. Absoliuti“ Vroclave

Į Vroclavą atvykstu pristatyti doktorantūros tyrimo simpoziume „Metodai vizualiuose menuose“ Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademijoje, bet, kaip dažnai būna, tyrimai nei prasideda, nei baigiasi konkrečiu laiku ar vieta. Jie tęsiasi, kertasi ir kartais nuklysta. Muchuanas Wangas, kinų skulptorius, šiuo metu studijuojantis doktorantūroje Lenkijoje, taip pat pristato savo tyrimus iš medžiagos. Wangas kuria popierinius, medžiaginius ir vandeninius tankus. Man labiausiai įstrigo tankas iš ledo. Tirpstantis. Naiviai mąstau, kad tokia turėtų būti būsimų ginklų ateitis.

Andrzejus Lederis apie socialinę mitologiją

Kultūros filosofas, psichiatras, psichoterapeutas Andrzejus Lederis – vienas originaliausių šių dienų lenkų mąstytojų ir tikrovės komentatorių. Pateikiame jo pokalbio su Dawidu Karpiuku, balandį išspausdinto savaitiniame žurnale „Newsweek“, fragmentus.

Ivan Bilan

Ukrainos menininkų strategijos

Lotyniškas posakis „inter arma silent musae – ginklams žvangant mūzos tyli“ šiandien įgavo priešingą reikšmę. Mūzos netyli. Jos aktyvios, nes gyvena menininkų širdyse ir mintyse. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos ir Ukrainos karui, Ukrainos menininkų bendruomenė, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, pasidalijo į tris dideles stovyklas: vieni griebėsi ginklo ir prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kiti paėmė į rankas teptukus ir stojo į kovą meno fronte, treti organizavo savanorių judėjimą, siekdami sukurti patikimą užnugarį ir aprūpinti karius fronte viskuo, ko reikia.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.