Ground Control Revisited

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų. Jie jaučiasi šiek tiek kaip ankstyvieji kosmoso tyrinėtojai, nors paprastai žiūrint – tiesiog susitikinėja Geitshede paslaptingai atsiradusiame pastate „Baltic Flower Mills“ – „Baltijos miltų malūnai“ (nors šis miestas yra prie Šiaurės jūros). Tuomet idėja vežioti ne meno kūrinius, o pačius menininkus atrodė revoliucinė. Iš viso to liko knyga ir malonių pasibuvimų nuotraukos – pranašaujančios būsimus menininkų susitikimus, keliones, nomadišką gyvenimo būdą, kai jau nebežinai, kuris kuriai šaliai priklauso.

Šiuose procesuose nedalyvavau, bet jie staiga atgijo mano galvoje, kai netikėtai atsidūriau tame pačiame miestų konglomerate, išsidėsčiusiame aplink Taino ir Viro upių žiotis – Sanderlande, Niukasle ir tame pačiame Geitshede. „Baltijos miltų malūnuose“, virtusiuose šiuolaikinio meno centru, aplankiau net šešias parodas. Priežastis – Niukasle gyvenančios jaunos menininkės Janinos Sabaliauskaitės kuruota Vilkaviškyje gyvenančio fotografo Rimaldo Vikšraičio paroda „Kasdieniai darbo ir žaidimų ritualai“ (Daily Rituals of Work and Play) Nacionaliniame stiklo centre Sanderlande, Šiaurės šiuolaikinio meno galerijoje (Northern Gallery for Contemporary Art). Atidarymo proga turėjau skaityti paskaitą, taigi tapau didesnio projekto dalimi. Didesnio, nes šalia veikė ir pačios Janinos fotografijų paroda „Siunčiu meilę“ (Sending Love) apie queer feministinę bendruomenę.

Pirmiausia ją ir aptikau – netikėtą fotografinį Lietuvos inkliuzą įspūdingame statinyje iš stiklo ir plieno. Nacionalinis stiklo centras atidarytas 1998 m. viliantis atgaivinti regioną, jo pramonės klestėjimo istoriją pavertus kultūros paveldu. Stiklas čia – ir objektas, ir prielaida. Užlipus ant stiklinio stogo galima iš viršaus apžiūrinėti pastato erdvėse šmirinėjančius žmones, o būnant viduje – laivų statyklą už milžiniško vitrininio lango. Tai – paminklas čia klestėjusiai stiklo pramonei, kuri prasidėjo panašiais ryšiais kaip „Valdymas iš žemės“ – 674 m. statomo vienuolyno abatas Benedictas Biscopas pakvietė prancūzų stiklius gaminti langus vienuolynui. Dabar Stiklo centre pasakojama šios pramonės šakos istorija, demonstruojamas stiklo pūtimas, na, ir vyksta kultūros renginiai. Sabaliauskaitės fotografijos iškabintos ant cilindrinės konstrukcijos – prie pat įėjimo mane pasitinka „mielų ir mylimų draugų – pasirinktos šeimos“ portretai.

Portretai dideli, spalvoti ir ne. Nespalvotai nuotraukai pozuoja apsikabinusios merginos, apsisiautusios vaivorykštinėmis LGBT+ bendruomenės vėliavomis, ant vienos krašto parašyta „mes esame visur!“ ir širdelė. Širdelėmis papuošta kažkur palapinių miestelyje stovinčios merginos skraistė. Ant rankų, kojų, krūtinių – tatuiruotės. Žvilgsniai – tiesūs, neprašantys leidimo, atremiantys bet kokį menamą puolimą. Poros, besidžiaugiančios laisve būti taip, kaip joms norisi – abstrakčiame dangaus fone, kažkur ten, kur negalioja išsigalvotos ribos ir prievarta. Daug kadrų iš Lietuvoje vykstančio queer festivalio „SapfoFest“, kur pamatysi bet ką „nuo piktų lesbiečių iki queer feminisčių“, kur „nėra baimės, toksiško vyriškumo“. Užfiksuoti ir kadrai iš „Kaunas Pride“: merginos prie sienos su grafičiu „Homofobai eis į pragarą“, plakatai, kviečiantys dekriminalizuoti seksualumą Lietuvoje, viskas išversta į anglų kalbą.

Mėginu įsivaizduoti, kaip tai atrodo čia, Sanderlande, Niukasle, Geitshede gyvenančiai žiūrovei, kuriai vienos lyties asmenų vestuvės nėra kažkas ypatinga. Ar ji mėgins vertinti šias fotografijas estetiniu požiūriu, ar čia matys antropologinį dar besivystančio Rytų Europos krašto tyrimą? O kaip žiūriu aš? Aš vertinu kokybiškos fotografijos estetiką, tačiau pirmiausia matau politinius plakatus ir pačius žmones, kviečiančius atkreipti dėmesį į neteisybę ir ją ištaisyti. O kalbant menininkės žodžiais, „padaryti queer feminisčių gyvenimus matomus siekiant solidarumo, emancipacijos ir pozityvaus socialinio pokyčio“.

Bet paroda tęsiama cilindro viduje. Išorinės manifestacijos supa intymumo erdvę. Čia Sabaliauskaitė rodo meilę ir miegamąjį – savo pačios kartu su mylimosiomis atliekamus performansus specialiai fotoaparatui. Tai „jautrūs, atviri ir emocingi momentai“, „nepažabotas seksualumas, svaiginantis hedonistinio maišto tiglis“. Iš tiesų toje buduaro erdvėje „karšta“. Susipynę kūnai. Serija „Oda prie odos“, kurios pavadinimas pasako daug. Krūtis prie krūties. Lyties organai ir rankos. Lietimasis, susikabinimas, susiliejimas. „Kūno peizažų“ (Bodyscape) serija – vien kūnų pasaulis, ir šiapus, ir anapus horizonto. Karštį kiek atvėsina „tikrieji“ peizažai – geologinių formacijų fragmentai. Bet ir tie primena susiglaudusius kūnus, atvirą moters lytį, tarsi geismas persekiotų visur ar, priešingai, kūnai kurtų pačioje Žemėje ir gamtoje pastebėtų santykių gyvąjį paveikslą kaip performansą.

Panašią drąsą fotografuoti savo nuogą kūną, išreiškiantį aistrą, konfliktą, uždraustą geismą, Janina atrado Rimaldo Vikšraičio fotografijoje, pirmiausia – pamačiusi jo knygą „Homo Vikšraitis“, 2017 m. išleistą Kauno fotografijos galerijos. Joje – vien Vikšraičio performansai. Jo nuogas kūnas, primenantis Pinčiuką iš „Velnio nuotakos“, tinka skurdžiam peizažui, prisimatuoja sau kelmus, medžių liekanas – ir pavirsta nauju hibridiniu gyvūnu. Tarsi vienintelis po civilizaciją sunaikinusios katastrofos likęs žmogus Homo Vikšraitis „sodina“ sudžiūvusį medį, visai kaip Andrejaus Tarkovskio „Aukojimo“ pabaigoje, kai po įsivaizduojamos branduolinės apokalipsės lieka tiktai beviltiškas tikėjimas, kad miręs dar gali atgimti. Paskui jis nuogas šoka kartu su kitu nuogu vyru ar persirengia įžūlia mergiote. Fotografinės tapatybės transformacijos kompensuoja menininko neįgalumą, o kartu išreiškia panašų į Sabaliauskaitės fotografuojamų moterų „nepažabotą seksualumą“ ir „hedonistinį maištą“ prieš vyriškumo normas ir pačios fotografijos taisykles. Vikšraitis juk taip fotografavo dar sovietmečiu, kai tokios fotografijos parodos galimybė dar buvo neįsivaizduojama.

Juodu susipažino. Fotografavo vienas kitą. Tačiau Sanderlande tie bendradarbiavimo produktai nerodomi. Parodai Janina atrinko dviejų rūšių darbus: minėtus performansus ir Vikšraičio pasakojimą apie kaimą, „anuos laikus“, kai visi buvo jauni, o bendram džiaugsmui užteko butelio, motociklo ir gitaros. Fotografija nukenksmina įvykių nebuvimą, nes pati yra įvykis. Fotografuojant galima iš močiutės, mamos ir dukters pastatyti „kartų piramidę“. Galima improvizuoti savo laidotuves, kai virš mirusiojo sklando nuogų moterų dvasios. Arba tiesiog užfiksuoti vaikų gimtadienį – proginę nuotrauką, kurioje daug kas ne taip: aplink tortą susibūrusių vaikų veidai liūdnoki, vietoj žvakučių – kapinių žvakės, o iš užstalės juos stebinčios tėvelių trejybės veidai „paplaukę“ nuo alkoholinės laimės.

Parodoje radau ir nematytų ar anksčiau nepastebėtų vaizdų. Pavyzdžiui, Vikšraičio gana nuosekliai fotografuotas kaimo vestuves – tai buvo jo pragyvenimas. Tačiau anglams turėtų būti nejauku stebėti piršlio korimo procedūrą. Taip pat – džiaugsmingai tiesiog kieme skerdžiamą kiaulę, ant peties pasitupdžius gaidį. Kad buvo būtent taip – kad ne pats gaidys užšoko, – liudija pirmą kartą rodomi Vikšraičio 8 mm filmai, kuriuose dokumentuojamas tas pats kaimo gyvenimas, tik pabrėžiant jo išilgintą kasdienybės laiką. Ypač įsiminė „Mamytės rūpesčiai“ (1979), kur daugiau nei dešimt minučių močiutė eina su kibirais per kiemą tai viena, tai kita kryptimi – rūpinasi papenėti tas kiaules, kurias pjaus, parnešti vandens šeimai, vėl papenėti kiaules, karvę, vištas, ir taip visą gyvenimą.

Sabaliauskaitė pirmoji atkreipė dėmesį į moterų vaidmenį mums jau tarsi gerai žinomoje Vikšraičio kūryboje. Jos – ne tik fotografijų personažai. Vikšraičio žmona Danutė prisideda išgalvojant pokštus ir net pasiūlo mizanscenoms butaforiją, kurią pagamina pati, mezga vorą lyg papuošalą nepadorumui pridengti. Vieną kadrą juodu fiksuoja kartu – nuogi užsilipę ant veidrodžio. Galbūt kaip tik dėl jos dalyvavimo, kurio pati Danutė nenori akcentuoti, Vikšraičio fotografija atrodo tokia daugialypė – ir dokumentiškai nostalgiška, ir įžūliai, kartais ties nešvankybės riba pokštaujanti.

Į Sabaliauskaitės kuruojamos parodos atidarymą susirinko daug žiūrovų iš Sanderlando, Niukaslo ir Geitshedo. Daug LGBT+ bendruomenės narių. Sanderlando universiteto profesorių ir studentų. Galerininkų ir kuratorių. Jie klausinėjo ir tai nebuvo primityvus susidomėjimas sensacingais kadrais. Diskursas buvo profesionalus, bet ypač smagu buvo jausti ryšį, kad Lietuvos menas čia dalyvauja „kaip lygus“ ir jo nebereikia atrasti kaip nepriklausomybės pradžioje.

Kuo čia dėtas „Valdymas iš žemės“? Pirmiausia tuo, kad čia vėl aktyvuojamas anuometinis susidomėjimas ryšiais. 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo technologijos, padėjusios užmegzti pirmąjį kontaktą. Ryšys jau yra, tik šįkart jis reikalingas dėl visai kitų priežasčių. Pasaulinis interneto tinklas jau tapo tokia kasdienybe, kad netgi pamirštame gyveną anuomet išsvajotoje utopijoje, kai bet kas gali bendrauti su bet kuo ir bet kada – atstumai bendravimui nebeegzistuoja. Tačiau tebėra kitokie – prietarų – atstumai, išstumiantys tokius jaunus žmonės kaip Janina į Vakarus, kur jos bendruomenė gali gyventi atvirai, nebijodama patyčių. Atstumą trina faktas, kad dabar Šiaurės Anglijos publika supažindinama su drąsia kūryba menininko, mažai keliavusio ir gyvenančio kažkur toli Lietuvos provincijoje, bet kūrusio tarsi LGBT+ bendruomenės priešistorę. Todėl savo galvoje atkūriau „Valdymo iš žemės“ idėją, kurios tikslas šįkart – siekti panaikinti atstumą tarp bet kokios lytinės orientacijos ar įgalumo laipsnio žmonių ne tik ten, bet ir čia, Lietuvoje. Ir vėl tinka anuomet projekto dalyvių pasirinkto pavadinimo iš Davido Bowie dainos „Erdvės keistenybė“ (Space Oddity) šaukinys:

Ground Control to Major Tom;
your circuits dead there’s
something wrong
Can you hear me Major Tom?
Can you hear me Major Tom?
Can you….^[1]

Tiesa – tebėra „kažkas ne taip“. Bet reikia atkurti okupacijų istorijos sutraukyto ryšio grandines smegenyse ir utopija bus.