Įspūdžiai iš Antverpeno simfoninio orkestro koncerto Nacionalinėje filharmonijoje
Vasario 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje svečiavosi Antverpeno simfoninis orkestras iš Belgijos, pianistas Lukášas Vondráčekas iš Čekijos, dirigavo Elim Chan iš Honkongo. Girdėjome Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 d-moll, o antroje koncerto dalyje – Antonino Dvořáko Simfoniją Nr. 8 G-dur.








Įspūdžiai iš Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncerto
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) per sezoną surengia nuo 15 iki 20 koncertų. Keli iš jų – sezono atidarymo, orkestro gimtadienio ir uždarymo – kasmet būna išskirtiniai. Ne todėl, kad į juos ateina kažkas iš valstybės vadovų, bet todėl, kad tokių koncertų programas galima pavadinti elitinėmis, unikaliomis. Orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius visuomet stebina savo koncertų koncepcijomis. Kiek opusų būtent jo pastangomis Lietuvoje suskambo pirmą kartą, kiek iškilių asmenybių koncertavo nors ir tragiškuose Kongresų rūmuose ir džiugino publiką!








Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerto Nacionalinėje filharmonijoje
Kai scenoje išgirsti neseniai išėjusio žmogaus kompoziciją, per kūną nubėga šiurpuliai, kurie dar ilgai kamuoja ir lengvai nepaleidžia. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) vasario 1-ąją pakvietė į koncertą su iškiliu violončelininku David Geringu ir dirigentu iš Rusijos Jurijumi Serovu.




In memoriam Vidmantui Bartuliui (1954 04 03– 2020 01 30)
Tai įvyko tą skaudžios žinios vakarą, skambant paskutiniams Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ taktams, paskutiniams Rainerio Maria Rilke’s žodžiams (beje, įrašytiems jo antkapyje): „Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų.“ Po jų kompozitorės prašymu tylos minute buvo pagerbtas Vidmanto Bartulio atminimas. Prieš dvi savaites toje pačioje Operos ir baleto teatro scenoje buvo atliktas jo „Nelaimėlis Jobas“: „Jis (Dievas) nubrėžė ratą ant vandenų veido, užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos... Savo galybe jis nutildė jūrą“ (Job 26; 10, 12). Deja. Vidmantas nuo jūros į savo būstą taip ir nesugrįžo. Kažkur pusiaukelėje tik prisėdo pailsėti. Amžinybei...
(1937 11 12–2020 01 29)
1980-aisiais Algimantą Bražinską iki skausmo sujaudino Marcelijaus Martinaičio „Aukojimo“ eilutė... Talentingai muzikos drobėje atgimė „Keturios raudos ir aukojimas“ balsui ir fortepijonui. Įrašė Nijolė Ambrazaitytė, Giedrė Kaukaitė – tiesiog išgėrė iki dugno jo raudų „Adant žuvusio sūnaus pirštinę“, „Rauda boružei“ skausmą ir „Aukojimo“ taurę. Jos daugelį kartų skambėjo Lietuvos scenose. Ten, kur dainavo Lietuvos televizijos ir radijo valstybinis choras, klausytojus žavėjo A. Bražinsko baladės: tokios patrauklios kiekvieno ausiai, stebinusios profesionalus vokalo, žodžio traktuote, skoningu melodinės plastikos ir rečitacijų deriniu, taikliai atliepusiu baladžių mintį, ir dar tokios žaismingai chuliganiškos! Algimantas spirgėjo jas pristatydamas, su jomis nukakdamas pas klausytojus. Kas 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje jo nežinojo? Kasdien radijuje skambėjo tai šis, tai tas iš jo kūrybos. Bene populiariausios – Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto vokalinio dueto ar Vyrų vokalinio trio atliekamos dainos.
Pokalbis su džiazo pianistu Peteriu Beetsu
Vasario mėnesį į Vilnių atvyksta vienas žymiausių Nyderlandų džiazo pianistų Peteris Beetsas. Augęs muzikantų šeimoje, savo karjerą jis pradėjo trio su savo broliais Mariumi ir Alexanderiu kaip ansamblis „The Beets Brothers“. Trio sėkmė lėmė tolesnę Peterio karjerą, pianistas scena dalijosi su tokiomis džiazo asmenybėmis kaip Jeffas Hamiltonas, Curtis Fulleris ar Chickas Corea.
Koncerto „Skambantys kadrai: performansai ir improvizacijos“ įspūdžiai
Tarsi sustabdyti laiko kąsniai, vos pastebimi mirktelėjimai, MO muziejaus mažojoje parodų salėje sausio 20-osios vakarą susiliejo fotografijos, improvizacijos ir performanso žanrai. Pasirodymas įvardijamas „skambančiais kadrais“ – Jono Meko (1922–2019) fotografijos ant sienų glaudžiai siejosi su jo amžininkų Gerhardo Rühmo (g. 1930) ir Dieterio Schnebelio (1930–2018) performansų kadrais, kartu susodintais ir sujungtais vestuvinio stalo.








Mintys išklausius kompaktinę plokštelę
Tai vienos kompaktinės plokštelės viršelyje išdėstyti žodžiai, savaimingai sudarantys jautriai skambantį junginį. Šis kaip tik pradeda „Melancolia“ pasakojimą: pradžioje – žodžiais (kompaktinės plokštelės bukleto teksto autorė – Beata Baublinskienė), vėliau – muzika, kurią atlieka pianistė Mūza Rubackytė, jos mama pianistė, pedagogė Taïsa Teresė Gomolickaitė-Rubackienė, tėvas dainininkas Vladimiras Rubackis, teta pianistė, pedagogė Irena Gomolickaitė. Skaityti šį pasakojimą galima įvairiu režimu: nuo pradžių iki pabaigos, nuo pabaigos ligi pradžių arba pasirinkta sava tvarka, nes kiekviena padala skatina atminties darbą, procesą, kai muzikos kūrinys ar jo fragmentas savaip asmeninasi. Ir nebūtinai tai susitapatina su plokštelės sumanytojos Mūzos Rubackytės intymiąja „programa“.
Valstybinio Vilniaus kvarteto, pianisto Roko Valuntonio ir kontrabosininko Dainiaus Rudvalio koncerto įspūdžiai
Nuo pat vaikystės šių eilučių autorius, girdėdamas kamerinę muziką koncertų salėse, muistydavosi kėdėje ir nesuprasdavo, kaip galima kelias valandas sėdėti ir mėgautis kelių atlikėjų atliekamais kūriniais. Tačiau po truputį išaugo suvokimas, jog klausantis šios nuostabios muzikos gali įsivaizduoti tą romantinę dvasią, mintimis nusikelti į mažą butą ar kambarėlį Vienoje, Prahoje ar Milane, kur žvakių šviesoje ir kūrybiniame chaose gimsta muzika.
Lietuvos kamerinio orkestro ir Igno Maknicko koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Sausio 25-osios vakarą Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro ir pianisto Igno Maknicko atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika: operos „Visos jos tokios“ uvertiūra, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur, KV 467, bei Simfonija Nr. 41 C-dur, KV 551 („Jupiterio“). Koncertui dirigavo Vilmantas Kaliūnas.