In memoriam Faustui Latėnui
Dar taip neseniai (Fausto 60-mečio proga), rašiau „atsiminimą“, kaip mes abu (mums įmanomu būdu) atsidūrėme nematomoje mėnulio pusėje. Ten nesimatė nieko. Nei parduotuvių, nei troleibusų, nei gazuoto vandens aparatų, nei mūsų pačių. Neapsakomo troškulio genami vėl mums paslaptingu būdu grįžome į žemę. Čia sočiai atsigėrėm. Pasėdėjom. Tada Faustas „atsivertė“ pianiną, atsivertė mylimo poeto Jono Strielkūno ketureilį:
In memoriam Vidmantui Bartuliui (1954 04 03– 2020 01 30)
Tai įvyko tą skaudžios žinios vakarą, skambant paskutiniams Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ taktams, paskutiniams Rainerio Maria Rilke’s žodžiams (beje, įrašytiems jo antkapyje): „Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų.“ Po jų kompozitorės prašymu tylos minute buvo pagerbtas Vidmanto Bartulio atminimas. Prieš dvi savaites toje pačioje Operos ir baleto teatro scenoje buvo atliktas jo „Nelaimėlis Jobas“: „Jis (Dievas) nubrėžė ratą ant vandenų veido, užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos... Savo galybe jis nutildė jūrą“ (Job 26; 10, 12). Deja. Vidmantas nuo jūros į savo būstą taip ir nesugrįžo. Kažkur pusiaukelėje tik prisėdo pailsėti. Amžinybei...